Žemėlapis

Šiame pastate kunigaikščio Bogdano Oginskio išlaikoma 1872-1904 m. veikė pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla. Čia lankydavosi ir Plungės Mykolo Oginskio orkestras, kuriame 1889-1892 m. muzikavo M. K. Čiurlionis.

Tarpukariu istorinėje muzikantinėje buvo įsikūrusi Rietavo gimnazija, po II pasaulinio karo – vidurinė mokykla, 1973 m. pastatas buvo apleistas ir ilgainiui virto griuvėsiais. Prasidėjus naujam Lietuvos Atgimimui, šis kultūros istorijos paminklas prisikėlė naujam gyvenimui. 2000 m. čia įsikūrė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. M. K. Čiurlionio kūrybinę aurą muziejuje primena teminės parodos ir edukaciniai-muzikiniai renginiai.

XIX–XX a. sandūroje Mykolo Oginskio orkestras vasaromis grodavo Tiškevičių įveistame parke šalia Kurhauzo specialiai tam pastatytoje atviroje rotondoje. Jame fleitininku muzikavo ir Mykolo Oginskio privačioje mokykloje (muzikantinėje) groti įvairiais muzikos instrumentais 1889–1893 m. mokęsis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Deja, medinė parko rotonda iki šių dienų neišliko.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Grafų Tiškevičių funduotas tiltas į jūrą Palangoje (J. Basanavičiaus g. pabaigoje) statytas dar 1882 m. (rekonstruotas 1998 metais). Čia mėgo pasivaikščioti ir vasaroti atvykę sužadėtiniai Sofija Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis 1908 m.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

2018 m. Mykolo Oginskio parke, kuriame dažnai 1899-1983 m. lankėsi M. K. Čiurlionis, iškilo paminklas menininkui „Sakmė. Karaliai“ (skulptorė D. Matulaitė, architektas J. Balkevičius).

Žalvso granito paminklas, kupinas čiurlioniškų simbolių, sukurtas remiantis vienu garsiausiu M. K. Čiurlionio paveikslu „Karalių pasaka“ (1909 metais sukurtu viešint pas žmonos Sofijos dėdę kleboną Vincentą Jarulaitį senojoje Plungės klebonijoje).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Kaip pasakojo dvaro virėjas Leonas Daumantas, M. K. Čiurlionis mėgo būti gamtoje: jis itin mėgo dvaro parką, jo tvenkinius su baliniais vėžliais bei fazaninę su gyvenusiais fazanais ir jų maitinimo metu atbėgančia prijaukinta stirnaite. M. K. Čiurlionis mėgdavo gėrėtis fazanų plunksnomis, atbėgusiai stirnai paglostydavo nugarą.

Kai M. K. Čiurlionis išvažiavo iš Plungės (1894 m.) jo palydėti su gražia gyva palyda – fazanais, povais, prijaukinta stirnaite – atėjo ir fazanų prižiūrėtojas Andžejus Kotoviakas. 

Ši parko vieta neliko užmiršta ir vėlesniais metais, kai M. K. Čiurlionis, jau susituokęs su Sofija, apsistoję pas dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį klebonijoje (1909 m.), kasdien eidami pasivaikščioti po Plungės apylinkes, parką, pasukdavo ir pro buvusią fazaninę (1909 m. ji jau buvo išardyta).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Mykolo Oginskio dvaro rūmai garsėjo ne tik savo turtais (sukauptais portretais, skulptūromis, kitais meno kūriniais), bet ir kultūrine aplinka bei kultūros vystymu. Oginskiai buvo žymūs dėl savo mecenatinės veiklos: Plungėje įsteigė našlaičių prieglaudą, daraktorių mokyklą, finansavo šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statybą, lietuviškų knygų leidybą bei pirmojo lietuviško spektaklio pastatymą. Būtent į tokią kultūrą skatinančią aplinką pateko M. K. Čiurlionis, iš Druskininkų atvykęs 1899 m., mokytis muzikos.

Dabar rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kuriame galime rasti ir su M. K. Čiurlioniu susijusius eksponatus, nušviečiančius menininko gyvenimo ir kūrybos pėdsakus Plungėje. Vienas iš retesnių eksponatų – apie 1870 metus pagamintas „C. BECHSTEIN“: Karlo Bechšteino (Carl Bechstein, 1826–1900) pianinų ir fortepijonų fabriko gaminys. Juo grojo ne tik Oginskio orkestro vadovas Pranas Dovydavičius, bet ir muzikos mokyklos gabusis mokinys – M. K. Čiurlionis.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Nuo 2006 m., Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos iniciatyva, buvusiame kunigaikščio M. Oginskio dvaro žirgyne kasmet vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, kurio viena diena skiriama M. K. Čiurlionio atminimui. Tądien vyksta jaunimo orkestrų koncertas „Rudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“, kuomet galingais akordais suskamba Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jungtinis styginių orkestras (per 160 jaunųjų atlikėjų). 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Mykolas Oginskis Plungės dvare (dab. Žemaičių dailės muziejus) apie 1873 metus įsteigė muzikos (orkestro) mokyklą ir prie jos subūrė 35–50 muzikantų orkestrą. Į mokyklą suvažiuodavo jaunuoliai iš visos Lietuvos ir toliau: buvo besimokančių iš Rygos, Varšuvos, Permės, Gardino. Įstaiga greitai įgavo profesionalios mokyklos reputaciją, mat ruošė profesinius muzikantus ir turėjo orkestrą, siekiantį Vakarų Europos lygį. Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą Plungėje 1889–1893 m. šeimos bičiulio Juozo Markevičiaus remiamas, lankė ir M. K. Čiurlionis (14 m.). Nuo 1892 m., kaip orkestro fleitininkas, gavo ne tik išlaikymą, uniformą, bet ir algą (5 rublių).

Pasak dvaro siuvėjo Adolfo Daumanto atsiminimus, Kastukas žavėjosi ne tiek pačia muzikanto uniforma, kiek švarko apykaklėje prisiūtomis dviem lyromis. Pirštais paliesdamas jas, šypsodamasis tada pasakė – „Dabar aš tikras muzikantas.“

Orkestras tiesiog užvaldė jaunąjį muzikantą – jis studijavo kiekvieno instrumento partitūras, jas analizavo, lygino. Dvaro orkestro vadovas, matydamas išskirtinių gabumų muzikai turintį jaunuolį, ne tik pats grodavo aukštos klasės koncertiniu „C. Bechstein“ pianinu, bet ir leisdavo jaunajam orkestro muzikantui M. K. Čiurlioniui improvizuoti.

Kadangi muzikos mokykla neišliko iki šių laikų, „Muzikantinės“ vietoje 1990 m. pastatytas liaudies meistrų J. Majoro ir J. Šakinio dekoratyvus stogastulpis. Stogastulpyje išdrožta lyra – senovinis graikų styginis instrumentas, poetinės kūrybos ir įkvėpimo bei Plungės orkestro simbolis (buvęs ir uniformos apyklėse). Stogastulpyje, viršum lyros, išdrožti trys teptukai ir smuiko raktas – taip įamžinta M. K. Čiurlionio kūrybinio kelio pradžia Plungėje.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1909 metų birželio–rugsėjo mėnesiais Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir M. K. Čiurlionis antrą kartą atvyksta į Plungę ir apsigyvena klebonijoje dvejuose nedideliuose kambariuose. Milžiniškas salonas, anot M. K. Čiurlionio, tampa jo dirbtuvėmis. Tai menininko brandžios kūrybos laikas, kuomet užgimė per 20 paveikslų, tarp kurių „Žemaičių koplytstulpiai“, „Karalių pasaka“, „Pilies pasaka“, „Angelėliai“, „Aukuras“.

Plungės senojoje klebonijoje ši viešnagė įamžinta: 1975 m. minint menininko gimimo šimtmetį, pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Žemaičių kryžiai“ klebonijos kiemelyje pastatyti stogastulpiai (kurti tautodailininkų Liudo Ruginio, Vaclovo Banevičiaus ir Vytauto Bytauto stogastulpiai). Tais pačiais metais, ant senosios Plungės klebonijos sienos atidengta skulptoriaus Vytauto Juzikėno sukurta memorialinė lenta su poros bareljefu.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Senojoje medinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (nugriauta 1934 m., kuomet šalia buvo pastatyta nauja bažnyčia) M. K. Čiurlionis kartu su kitais dvaro orkestro mokyklos mokiniais grodavo, giedodavo bažnyčios chore. 1909 m. vasarą, kai M. K. Čiurlionis viešėjo su žmona Sofija Kymantaite pas jos dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį, dažnai vargonuodavo sekmadieninių Mišių metu.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Karklėnuose Sofijos motina Elžbieta Kymantienė, norėdama pagerinti finansinę situaciją, septyniems metams išsinuomojo Leliugų ūkį, kuriuose bandė ūkininkauti. Laisvesniu metu padėdavo ir Sofijos tėvas Leonas Kymantas. 

Neišlikusi sodyba priklausė Jonui Leliugai, kuris 1907 metais išvyko su šeima laimės ieškoti į Ameriką, sodyboje palikęs savo motiną Klarą. Jos atmintyje iki smulkmenų liko prisiminimai, kai Sofija ir Konstantinas lankėsi sodyboje. Juos aprašė Eleonora Ravickienė knygoje „Šimtmečių takais“.  

Gražios Karklėnų apylinkės įkvėpė jaunuosius menininkus, vietiniai žmonės dažnai juos matydavo laimingus, klajojančius po Karklėnų apylinkes, vaizdingais Vieštovės upės skardžiais. Čiurlionis dažnai nuklysdavo iki pat ąžuolų ramybe apsuptų maro kapinaičių. Tokia vieta paliko dailininkui gilų įspūdį, atpažįstamą jo paveiksle „Žemaičių koplytstulpiai“, 1909 m.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Kunigaikščio M. Oginskio dvaro orkestras, kuriame grojo M. K. Čiurlionis, dažnai koncertuodavo Gandingos piliakalnių papėdėse. 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1862–1875 m. grafai Pliateriai vietoje stovėjusios medinės bažnyčios fundavo dabartinės mūrinės neogotikos stiliaus Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios statybą pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Joje kunigas Vincentas Jarulaitis 1909 m. sausio 1 d. sutuokė kompozitorių, dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir savo dukterėčią rašytoją Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Pasirinkta nuošalesnė, bet abiem jauniesiems malonius prisiminimus kelianti vieta (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė laiškuose rašė, kad norėjo vestuves kelti ramioje vietoje, nors jai buvo siūloma tuoktis Plungėje). 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Sofija Kymantaitė (1886–1958) gimė bežemių bajorų šeimoje Joniškyje. Kymantams gavus pasiūlymą iš Sofijos motinos brolio klebono Vincento Jarulaičio atvykti ūkininkauti ir pagerinti savo finansinę padėtį, šeima sutiko. 1893 metais, kai mergaitei buvo 7 metai, visi persikėlė gyventi į Kulius, kur mergaitė pradėjo lavintis padedama savo dėdės. Čia ji perėmė ir žemaičių tarmę, stilių.

1898 m., jau lankydama Palangos pradžios mokyklą mergaitėms, grįžusi į Kulius susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris uoliai visus mokė skaityti ir rašyti lietuviškai, tarp jų ir Sofiją Kymantaitę. Būtent Juozas Tumas-Vaižgantas Sofiją nusivežė į pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje 1899 m. Dėdei finansuojant, S. Kymantaitė tęsė mokslus Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.

1909-aisiais su Sofija Kuliuose apsilankė ir M. K. Čiurlionis. Kartu jie lankė Sofijos tėvus.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Belvederio muziejus yra pirmasis muziejus Nyderlanduose, kuriame bus eksponuojama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) kūryba. Čiurlionis yra laikomas svarbiausiu Lietuvos kompozitoriumi ir dailininku. Menotyrininkai jį lygina su tokiais amžininkais kaip Gustavas Klimtas, Edvardas Munchas ir Vasilijus Kandinskis.

Nors Čiurlionio (1875-1911) kūryba buvo beveik nežinoma ilgą laikotarpį Vakaruose dėl ilgametės Sovietų Sąjungos okupacijos, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo - pastaraisiais dešimtmečiais daugelis didžiųjų pasaulio muziejų jam skyrė parodas. 2024 m. muziejus „Belvedère“ suteiks šiam unikaliam dvigubam talentui sceną Nyderlanduose. Parodoje daugiausia dėmesio skiriama vėlesniems Čiurlionio darbams, tapytiems temperos dažais, kuriuose jis savitu simbolistiniu stiliumi randa simbiozę tarp vaizduojamojo meno ir muzikos.

Aukščiau dangaus ir žemės

Praėjusio šimtmečio pradžioje Čiurlionis sukūrė savitą simbolistinį stilių, remdamasis lietuvių legendomis, mitais, pasakomis ir liaudies tikėjimu, taip pat nevakarietiškomis kultūromis - nuo Senovės Egipto, Indijos iki Azijos. Čiurlionis nutapė daug temperos paveikslų, kuriuose prikeliamos paslaptys, o žemiškasis pasaulis susiejamas su antgamtiniu.

Vietoj tikrovės - tokios, kokią mes ją (at)pažįstame, - savo darbais jis vaizdavo kitokį pasaulį. Šis neregėtų vaizdinių ir pasaulių vaizdavimas yra bendra jo kūrybos gija. Jam niekada nerūpėjo abstrakcijos, daugiau dėmesio skyrė vaizduotei.

Daugiau informacijos: https://www.museumbelvedere.nl/en/current/grote-zaal/

Čia pasak Stasio Čiurlionio laiško (1901 X 30 / X 12) jie su M. K. Čiurlioniu eidavo tapyti ir pasiirstyti Nemune.

Lipliūnų kaimo valstiečiui A. Prapiesčiui M. K. Čiurlionis padovanojo tapytą paveikslą „Kristus“.

Į Kaimelį Jurbarko rajone M. K. Čiurlionis su broliais plaukė veždami paveikslą „Šventas Rokas“, kurį buvo užsakęs Kaimelio kunigas.

Nuo 2013 metų Vilniuje ir Palangoje liepos mėnesį vyksta tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, kasmet pristatantis iškiliausias muzikos pasaulio asmenybes iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio bei kitų šalių, chorai, orkestrai, baletas, tarptautinių M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtojų, Nacionalinės premijos laureatų, žymiausių lietuvių išeivių koncertinės programos ir kt. Palangoje atlikėjai koncertuoja Kurhauzo salėje, Birutės parko rotondoje ir Tiškevičių rūmuose. Festivalis Palangoje atidaromas liepos 6 dieną koncertu Tiškevičių rūmų terasoje. 

M. K. Čiurlionio vardas įamžintas ir rūmų vardinėje rožių alėjoje: čia pasodinta M. K. Čiulioniui skirta rožė.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1908 m. liepą M. K. Čiurlionis su sužadėtine Sofija Kymantaite praleido Palangoje (ji buvo apsistojusi S. ir A. Bugailų name). M. K. Čiurlionis gyveno netoli Birutės parko. Tikėtina, kad poros pasivaikščiojimų maršrutas vedė ir į parką, ir link rūmų bei Birutės kalno.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1981 m. ant Jaunimo kalnelio Birutės parke (tuomet Botanikos parke) Palangoje pastatyta šlifuoto granito plokščių ir geometrinių tūrių Stepono Šarapovo (1936–1981) skulptūra „Šaulys“ (šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo centrinio įėjimo į parką, prie Dariaus ir Girėno gatvės). Dekoratyvinis monumentas sukurtas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurliono paveikslą „Saulė eina šaulio ženklu“ (1906/1907) iš 12 paveiklų ciklo „Zodiakas“. 1984 m. gruodžio 11 d. skulptūra paskelbta dailės paminklu. 1993 m. skulptūra buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus numeris – 15334). 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

S. ir A. Bugailų namas, kuriame 1898-1899 lankėsi Sofija Kymantaitė, buvo pastatytas 1898 metais. S. ir A. Bugailų dukra Marija Bugailaitė (Pocevičienė) ir Sofija buvo draugės. Į šį namą S. Kymantaitė sugrįžo 1908 metais, kuomet jau buvo susižadėjusi su M. K. Čiurlioniu. Čia ją taip pat lankė ir M. K. Čiurlionis.

1969 m. rugsėjo 21 d. namą papildė Dalios Zubovaitės-Palukaitienės (M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės anūkės) sukurta atminimo lenta – bareljefas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

2024 m. balandžio 15 d. buvo pristatytas suoliukas, skirtas M. K. Čiurlioniui Druskininkuose, netoli Druskonio ežero.

Nuotrauka Druskininkų miesto muziejaus ir galerijos. Fotografijoje – suoliuko autorius Romualdas Inčirauskas.

Lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ būstinė – dab. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

Šiame name 1909 m. salę nuomojosi lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurios scenai tų metų birželį M. K. Čiurlionis kartu su Sofija Kymantaitė tapė uždangą. Tą patį mėnesį muzikas šioje salėje ir koncertavo – skambino Ludviko van Beethoveno Sonatos (op. 2 nr. 3) pirmą dalį ir du savo preliudus.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Gedimino pr. 10 ir Totorių g. 1 kampiniame name veikė „Vilniaus žinių“ redakcija bei Aleksandro Jurašaičio fotografijos ir cinkografijos studija.

M. K. Čiurlionis 1907 m. pabaigoje ir 1908 m. sausio mėn. į redakciją nešė skelbimus apie teikiamas muzikos teorijos ir skambinimo pamokas (tuo metu Čiurlionio nuomuojame bute Savičiaus g. 11) ir „Vilniaus kanklių“ repeticijas, o 1909 m. birželį cinkografijos studijoje spaudai rengė S. F. Fleury atliktos portretinės nuotraukos klišę.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Jono Vileišio šeimos bute ~1906–1908 m. mielai lankėsi M. K. Čiurlionis, kuris kartais su Ona Kosakauskaite – Vileišiene sėsdavo paskambinti keturiomis rankomis. Vileišių duktė Birutė liudijo, kad jis čia kartais trumpai apsistodavo, jei nebūdavo išsinuomavęs Vilniuje būsto.

Nuo 1968 m. pastatą ženklina memorialinė lenta.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pamėnkalnio g. 2 pastate, 8-ame bute 1907–1908 m. gyveno Sofija Kymantaitė, būsima M. K. Čiurlionio žmona, kuri čia jį mokė lietuvių kalbos. Šiuo adresu dailininkas ir kompozitorius rašė laiškus savo sužadėtinei iš Sankt Peterburgo. 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Šiame pastate veikė Michailo Treskino vadovaujama Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos mokykla. Jos patalpose 1907 m. rugsėjo 2 d. (15 d. naujuoju kalendoriumi) įvyko steigiamasis Lietuvių dailės draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo ir M. K. Čiurlionis. Jis, kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi, Jonu Vileišiu, Sofija Gimbutaite ir Petru Rimša, buvo išrinktas į draugijos valdybai. Prasidedant 1907 metų žiemai, kompozitorius čia pirmąkart atliko keletą kūrinių vykusiame Vinco Kudirkos minėjime.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Rietavo Aušros vartų koplyčioje – Oginskių giminės mauzoliejuje palaidotas M. K. Čiurlionio mecenatas Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis, taip pat jo brolis kunigaikštis Bogdanas Oginskis, jų motina Olga Oginskienė ir dar keletas neidentifikuotų šios giminės atstovų. Mirus Mykolui Oginskiui, M. K. Čiurlioniui iškilo grėsmė dėl mokslų: mirus mecenatui, buvo nutrauktas menininko finansavimas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Romantiškomis legendomis apipintas Meilės kalnelis stūkso Rietavo parko šiaurės vakarų kvartale. Nesuklystame jį vadindami ir orkestrantų kalneliu. Kadangi jo pietiniame šlaite mėgo muzikuoti ir papramogauti Bogdano Oginskio ir Mykolo Oginskio orkestrų muzikantai. Jų gretose 1890-1892 m. buvo ir M. K. Čiurlionis.

Kalnelio papėdėje tyvuliuoja Meilės ašarų tvenkinėlis primenantis, kiek ašarų dvaro panelės kitados čia išliejo besiilgėdamos savo išrinktųjų.

Didelė dalis Oginskių rezidencijos būklė buvo palikta savieigai, tad iš jų liko tik buvusios dvaro prabangos šešėlis. Tik prasidėjus Lietuvos Atgimimui, įgyvendinant pirmosios viešos elektrinės Lietuvoje 100-mečio programą, 1992 m. buvo atstatyta portiko kolonada, puošnūs parterio žibintai, atlikti daliniai pamatų konservavimo darbai. 2015 m., švenčiant Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias metines, priešais kolonadą iškilo skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas su bendra dedikacija „Šviesiam kunigaikščių Oginskių giminės atminimui“. Čia įrašytas ir M. K. Čiurlionio mecenato Mykolo Oginskio vardas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1848-1894 m. Rietavo dvare, jį valdant Irenėjui Oginskiui, buvo įkurtas 83 ha parkas ir turtingiausias tais laikais Pabaltijyje žiemos sodas (oranžerija), kur buvo auginamos palmės ir daug kitų subtropinių augalų. Įspūdingo oranžerijų komplekso papėdėje buvo įrengta erdvi muzikantų terasa, kurioje koncertuodavo Rietavo ir Plungės orkestrai, tarp jų ir fleita grojęs M. K. Čiurlionis. Grojantieji galėdavo grožėtis panoraminiais Oginskių rezidencijos rūmų vaizdais ir parko prieigų su Lelijų ir Malūno tvenkinių veidrodžiais vaizdais į pietus. Už jų matėsi centrinės miesto dalies mūrai ir švytintys Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios bokštų siluetai.

XX a. pradžioje, užgesus muzikinėms Rietavo tradicijoms, sunyko ir Muzikantų terasa. Šiuo metu Rietavo kultūros paveldo puoselėtojai ėmėsi veiksmų Muzikantų terasos atkūrimui.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1872 m. Bogdanas Oginskis Rietave įkuria šešiametę muzikos mokyklą, kuri veikė iki 1909 m. Mokyklos pastate gyveno ne tik studentai, orkestro muzikantai, čia apsistodavo ir Mykolo Oginskio Plungės orkestro muzikantai, atvykę koncertuoti. Tarp jų buvo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris Plungės muzikantinėje mokėsi 1889-1892 m.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pastatas, kuriame nuo 2014 m. įsikūręs Rietavo kultūros centras bei Rietavo turizmo ir verslo informacijos centras, anksčiau buvo Rietavo dvaro karietinės pastatas. Prie jo, įsukę pro Baltuosius vartus, sustodavo į bendrus šventinius renginius iš Plungės atvykę Mykolo Oginskio orkestro muzikantų ekipažai, tarp jų ir orkestro fleitininkas M. K. Čiurlionis.

Kultūros centro koncertų salėse nuo 2018 m. tradicija tampantys pristatomi ir M. K. Čiurlionio kultūros kelio renginiai. 

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Rietavo dvaras gali pasigirti septyniais tvenkiniais, kurie buvo iškasti bajorų Oginskių pageidavimu. Didžiausias tvenkinys - Malūno, turintis keturias salas, kuriomis kažkada grožėjosi ir M. K. Čiurlionis, grojęs dvaro orkestre. Didžiausioje saloje - Muzikantų - vykdavo Rietavo ir Plungės muzikantų atsisveikinimo koncertai, kuriuose M. K. Čiurlionis grojo fleita.

Žvelgiant nuo Raudonųjų vartų alėjos pusės, tvenkinio salų siluetai primena Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ (1904/5) kontūrus. Viena sala tokį pavadinimą ir įgavo. Kitoms saloms rietaviškiai kultūros paveldo puoselėtojai pasiūlė „Vakaro“ ir „Aukuro“ vardus.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1852 m, užbaigęs Rietavo dvaro sodybos ir miesto perstatymo darbus, kunigaikštis Irenėjus Oginskis ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų organizavimo. Įspūdingos neoromaninio stiliaus šventovės projektą paruošė Prūsijos karaliaus dvaro architektas Fridrichas Augustas Štiuleris.

1853 06 09 Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui pašventinus kertinį akmenį, prasidėjo didieji statybos darbai, kurie užsitęsė daugiau kaip 20 metų. Rietavo pasididžiavimas - istorinis šimto lempučių bažnyčios sietynas, kuriame 1892 04 17 Šv. Velykų rytmetį pirmą kartą nušvito elektros šviesa. Šių iškilmių metu jungtiniame Rietavo ir Plungės orkestre griežė ir M. K. Čiurlionis.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1940 m. Stonkai, kurie buvo įsigiję paveikslą „Žinia“ išvyko į Žemaitiją, perduodant Čiurlionio kūrinį apsaugai Antanui ir Birutei Navickams, kurie tuo laiku gyveno Kaune Vaičaičio gatvėje Nr. 4. Navickai apleido Lietuvą tais pačiais metais ir paveikslas liko jų bute. Čia 1972 m. vasario 8 d. V. Čiurlionytė-Karužienė rado vis dar kabantį M. K. Čiurlionio paveikslą, kuris vėliau buvo perduotas Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

II Pasaulinio karo metu (nuo 1942 m. iki 1946 m. Nemuno potvynio) Lietuvos banko seife buvo saugoma dalis M. K. Čiurlionio paveikslų. Dalis saugomų paveikslų nukentėjo nuo potvynio.

Neišlikęs pastatas (buvusi Adamčiko progimnazija), kuriame 1908 m. įvyko pirmoji Kaune vykusi lietuvių dailės paroda, stovėjo netoli dabartinės Kauno miesto savivaldybės (Laisvės al. 96).

Kaune įvykusi pirmoji paroda, tai Vilniuje vykusios Antrosios Lietuvių dailės parodos, kurią Lietuvių dailės draugijos vicepirmininko pareigas ėjęs organizavo M. K. Čiurlionis, tęsinys. Po šios parodos MKČ padovanojo savo paveikslą „Praeitis“ muziejininkui Tadui Daugirdui.

Nupirkti iš Sofijos Kymantaitės, čia buvo saugomi M. K. Čiurlionio kūriniai (1922-1923 m.), kol nebuvo pastatyta M. K. Čiurlionies vardo galerija. Dėl saugojimo vietos yra išlikę skundų: 1923 m. vasario 6 d. dienraštyje „Lietuva“ yra likęs tuometinio Seimo nario Vytauto Prano Bičiūno skundas, kad dėl pastato drėgmės, aplinkinių pastatų gaisro pavojaus, kyla grėsmė M. K. Čiurlionio palikimui. Vėliau paveikslai buvo perkelti į Švietimo ministeriją.

 Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas, Pelėdų kalne) tai dabartinio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia. 1921 metų gruodžio 14 dieną Lietuvos steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą“, kuriuo įkuriama galerija Lietuvos meno turtams (tarp jų ir M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą) saugoti. 1922 metais remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M. K. Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 000 vokiečių aukso markių, tapusius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pagrindu.

Nors Galerija buvo trumpai atvėrusi duris M. K. Čiurlionio 50-ąsias gimimo metines rugsėjį (Galerija buvo atidaryta 5-ioms dienoms), galerija buvo oficialiai atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d. Tačiau vieta ne visi buvo patenkinti - 1927 m. randama skundų, kad galerija per toli nuo centro, neturėjo pakankamai vietos visiems eksponatams, tad 1936 m. galerija buvo pertvarkyta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų ir perkelta į naujus rūmus Putvinskio g. 55.

1908 m. M. K. Čiurlionis į Antrąją lietuvių dailės parodą (perkelta iš Vilniaus) Kaune (vyko Adamčiko progimnazijoje, kuri neišliko) turėjo vykti traukiniu, taigi ir vienu seniausių Europoje geležinkelio tuneliu, baigtu statyti dar 1861 m.

Aleksoto apžvalgos aikštelėje 1908 m. M. K. Čiurlionis su Sofija Kymantaite grožėjosi miesto panorama ir Nemunu (Antrosios lietuvių dailės parodos metu, kuri vyko Adamčiko progimnazijoje (neišlikusi)).

1975 m., skulptoriaus A. Kazlausko skulptūra „Čiurlionis“ buvo pastatyta skverelyje prie Varėnos geležinkelio stoties, minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Varėnos geležinkelio stotis pastatyta 1862 metais nutiesus geležinkelį Peterburgas – Varšuva. Iš jos M.K. Čiurlionis 1889 – 1911 metais daug kartų važiavo Vilniaus, Varšuvos bei Sankt Peterburgo kryptimis. Iš jos jis brikele grįždavo namo į Druskininkus.

Geležinkelio stotis restauruota 2012 m.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

2011 m. įkurtas Varėnos legendų parkas yra vieta, kurioje apsilankius galima susipažinti su krašto legendomis, kurios įkvėpė ir M. K. Čiurlionį. Parke yra įrengti 7 tautodailės menininkų pagaminti gamtos temų įkvėpti suoliukai, 9 Varėnos krašto legendų temomis sukurtos medinės skulptūros. Parke įrengta mini estrada, kurioje netradicinėje erdvėje vyksta vakaro muzikos koncertai, folkloro ir kiti renginiai.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Greta kelio ir tilto per Merkį vedančio iš Senosios Varėnos į Varėną yra 7 ąžuolo skulptūrų ansamblis, viena jų skirta ir M. K. Čiurlioniui. J. Videikos skulptūroje „Čiurlionio gimimas“ pavaizduota kaip Varėnos žemė iškelia su piene žaidžiantį vaikutį (primenantį triptiko „Pasaka“ antrąją dalį), lydimą Čiurlionio mėgtų kūrybos paukščių. Ansamblyje taip pat yra R. Gudliausko skulptūra „Medsargis“, A. Lastausko „Lietuvos dainius su kanklėmis“, E. Motiejučio „Vytautas su sakalais“, P. Malinausko „Varėnė“, A. Juškevičius „Upių santaka“. Skulptūrų ansamblis užbaigiamas K. Žlabio „Geležinkeliečio“ skulptūra, skirta geležinkeliui Sankt-Peterburgas – Varšuva, kurio dėka išaugo Varėnos miestas ir kuriuo vykdavo M. K. Čiurlionis. Skulptūras kalto metalo saulutėmis papuošė St. Truncė.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Skulptoriaus Manto Paulausko kurtas paminklas „Angelas“, pastatytas 2015 m. Vytauto g., prieš Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Skulptūra buvo įkvėpta M. K. Čiurlionio paveikslo „Auka“ (1909).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Apie 1776 m. Senojoje Varėnoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, kurią fundavo valstybės kancleris Mykolas Bžostovskis. 1874 m. į Senąją Varėną iš Liškiavos dirbti vargonininku atvyko Konstantinas Čiurlionis su žmona Adele. Kitų metų rudenį (1875 m. rugsėjo 22 (pagal senąjį kalendorių 10) d.) jiems gimė pirmasis sūnus. Šv. Archangelo Mykolo bažnyčios kunigas Aloyzas Giaras spalio 1 dieną jį pakrikštijo Mikalojumi Konstantinu.

Bažnyčia buvo sugriauta I-ojo Pasaulinio karo metu. 1994 m. toje pačioje vietoje pastatyta nauja bažnyčia pagal architektų Brunono Bakaičio ir Gedimino Baravyko parengtą projektą. Naujoje bažnyčioje buvo panaudotos formos ir ritmai, artimi M. K. Čiurlionio kūrybai, pavyzdžiui šventovės varpinė primena paveikslo „Pavasaris“ (1907) varpinę. Pats M. K. Čiurlionio krikšto faktas įprasmintas atminimo lentoje (aut. Mantas Paulauskas) ir vitražuose (aut. Vytautas Švarlys).

Kasmet Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje kartu su Lietuvos muzikų rėmimo fondu organizuojama „M. K. Čiurlionio kelio“ muzikinė programa, kuri prasideda ir vyksta festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ metu.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

I-ojoje kompozicijų grupėje Senojoje Varėnoje stovi I. Užkurnio skulptūra „Čiurlionis“ ir A. Gedvilo „Čiurlionio gimimas“ - dviaukštė skulptūra su figūriniais bareljefais I aukšto pastogėje bei kalvio J. Praninsko nukalta geležine augalinių formų saulute; bareljefus ištapė M. Bičiūnienė. Abi kompozicijos aptvertos tvorele. Ant tvorelės yra B. Dabruko dekoratyvinė lenta, kurioje įrašytos kelio ansamblio kūrėjų pavardės.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 VIlnius-Varėna-Gardinas).

Glėbo ežero atabrade stovi St. Karanausko skulptūra „Žaltys Žilvinas“ vaizduoja iš vandens vertikaliai išnirusį žaltį su geležine karūna (kalvis V. Jarutis).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 VIlnius-Varėna-Gardinas).

M. K. Čiurlionio kelio II-oji kompozicijų grupė - du kūriniai tarp Senosios Varėnos ir Perlojos. J. Grabausko kompozicija „Muzikos ritmai“ – masyvus stulpas, juosiamas įvairių muzikos instrumentų bareljefo, su metaline ąžuolo lapų karūnėle. K. Krapausko ir V. Jaručio (kalvis) skulptūra „Dekoratyvinis obeliskas“ ties viduriu puoštas rozetėmis, dengtas keturšlaičiu stogeliu.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

M. K. Čiurlionio kelio III kompozicijų grupę sudaro dvi skulptūros tarp Perlojos ir Merkinės - prie Milioniškių kaimo. Tai I. Užkurnio „Varpininkas“ (varpipinko figūra profiliu apačioje, o virš jo varpas). Kita skulptūra - R. Kilio „Bėkit, bareliai“ paremtas lietuvių liaudies dainos motyvais. Skulptūros reljefai buvo tapyti M. Bičiūnienės.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

P. Dužinsko „Šventė“ stovi netoli Purplių kaimo (tarp Perlojos ir Merkinės). Storame stulpe išdrožta 2 dideli, detalių frizai su muzikantų (žemutiniame) ir dainininkų (viršutiniame) figūromis bei M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų tekstų eilutėmis. Kryžminis stogelis su J. Praninsko darbo geležine saulute.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

M. K. Čiurlionio kelio IV kompozicijų (trys skulptūros ir suolas) grupė stovi prie Merkinės kelyje Varėna- Merkinė. A. Valuckio skulptūra „Mąstytojas“ geometrizuotų formų, su veido ir ornamentų juostų reljefais, uždengtas kryžminiu stogeliu. V. Savickio stogastulpio „Varpinė“ viršuje pakabinti judantys, kampuoti varpai, virš plataus kryžminio stogelio iškelta laiba P. Raudžio darbo vėtrungė. St. Karanausko skulptūroje „Keturi karaliai“ išskaptuota alegorinio turinio bareljefinė kompozicija ir Čiurlionio figūra, virš jų – arkų frizas ir kūginis stogelis su drožinėtomis saulutėmis. Masyviame K. Nemanio suole išdrožti Čiurlionio žodžiai.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

V. Ulevičiaus „Čiurlionis-Šaulys“, stovintis prie Česukų kaimo, turi stogastulpio liemenyje išdrožtą bareljefinę kompoziciją (Čiurlionis iš lanko nusitaikęs į slibiną). Stulpą pratęsia ornamentinė rėminė konstrukcija ir V. Jaručio darbo trižvaigždė viršūnė.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

I. Užkurnio „Kankliuojanti dzūkė“ (stovi netoli Norulių kaimo)- išskobta kanklininkės figūra. Iš šonų yra J. Juciaus padarytos, M. Bičiūnienės ištapytos langinės, viršuje – dvišlaitis stogelis su J. Ambrazevičiaus nukaltu ažūriniu rūtų vainiku.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

J. Paulausko stogastulpis „Metų laikai“ (stovi prie Utiekos k.) beveik tradicinių formų dviaukštė skulptūra: I aukšto pastogėje – primityvios metų laikų darbus vaizduojančios skulptūrėlės, spalvintos M. Bičiūnienės, ant viršutinio stogelio – P. Raudžio darbo augalinių formų viršūnė.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

Druskininkų savivaldybės teritorijoje, netoli Randamonių, stovi Stasio Karanausko skulptūra, kurioje pavaizduoti keturiose pusėse įvairiais instrumentais grojantys muzikantai. Kalvis Jonas Praninskas skulptūrai pridėjo metalinį ąžuolo lapų vainiką. Tapyba Monikos Bičiūnienės.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

M. K. Čiurlionio kelio V kompoziciją sudaro stogastulpis „Čiurlionio monograma“, kurio autorius Vytautas Jarutis, taip pat Stanislovo Riaubos skulptūra „Menininkas“, Justino Jonušo skulptūra „Saulė“. Tapyba Monikos Bičiūnienės.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

Druskininkų savivaldybės teritorijoje, Neravų kaime, esančios M. K. Čiurlionio kelio monumentaliosios skulptūros „Smuikininkė“ autorius – Vincas Markaitis. Priekinėje skulptūros dalyje reljefe išskobta moters, grojančios smuiku, figūra.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).

M. K. Čiurlionio kelio VI ompoziciją sudaro Jono Ignoto ir kalvio Vytauto Jaručio skulptūra „Miško melodijos“, Adelberto Nedzelskio „Saugojantiems mišką“, Broniaus Gedvilo ir kalvio Vytauto Jaručio „Zodiako ženklai“. Pirmoji, „Miško melodijos“ viršutinėje skulptūros dalyje, po stogeliu, turi iš visų keturių pusių išskobtas muzikantų, grojančių įvairiais muzikos instrumentais, figūrėles. Stogastulpis „Zodiako ženklai“ turi išskaptuotus visus dvylika Zodiako ženklų.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Mizarų kaime gyveno Vailioniai, su kuriais bendravo Čiurlioniai. Čia mėgdavo ir M. K. Čiurlionis vaikščioti. Jadvyga Čiurlionytė mini, kad vasaros pavakarėmis visi Čiurlionių vaikai eidavo į Mizarus, pabendrauti su Vailionių jaunimu. Vyriausias Vailionių sūnus Juozas (1868-1950) pasakoja apie nuolatinius Čiurlionių lankymus: nešdavo maisto (Čiurlioniai gyveno vargingai), lauktuvių, piršosi M. K. Čiurlionio seseriai Juzei (nepavyko).

1975 m. Vladas Vildžiūnas (1976 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas) sukūrė paminklą M. K. Čiurlioniui Druskininkuose.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pagrindinė Druskininkų gatvė pavadinta M. K. Čiurlionio vardu. Šios gatvės pradžioje 2007 metais pastatyta žymiausio Druskininko menininko kūrybos įkvėpta skulptūra „Šaulys“, kurios autorius Vytautas Narutis.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Dab. M. K. Čiurlionio namai-muziejus.

1878 m. Čiurlionių šeima persikėlė į Druskininkus. Čia tėvai turėjo du namelius - vieną arčiau gatvės, skirtą nuomotojams vasarai, kitą, esantį toliau, kuriame ir gyveno. Čiurlionių šeima čia gyveno iki I-ojo pasaulinio karo, kuomet artėjant frontui bėgo į Maskvą. 

1963 m. čia atidarytas memorialinis muziejus (V. Čiurlionytės-Karužienės pastangų dėka), kuris dabar yra sudarytas iš 4 pastatų (atidarymo metu buvo tik vienas namelis). 2 iš jų yra Čiurlionių namai, kuriose gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis, atkurti pagal jo seserų atsiminimus. 1975 m. buvo pastatytas administracinis pastatas - kasa, kuriame galima geriau susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba, dalyvauti renginiuose. Paskutinis pastatas buvo atidarytas 1993 m. - tai galerija, kurioje eksponuojamos M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos (originalai eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune) bei vyksta edukaciniai užsiėmimai.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Dab. Druskininkų miesto muziejus.

Yra išlikusių istorinių liudijimų, kad į vilą „Linksma“ M. K. Čiurlionis ateidavo mokyti groti fortepijonu savo jaunystės draugę, vilos savininko jauniausiąją dukterį Gražiną Kiersnovskytę, o su kita seserimi Zofija Kiersnovskyte eidavo tapyti gamtos.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Senosiose Druskininkų kapinėse palaidoti M. K. Čiurlionio tėvai (Adelė Marija (1853-1919) ir Konstantinas (1846-1914) Čiurlioniai) ir sesuo Jadvyga (1898-1992).

Šių kapinių link einanti procesija su žvakėmis galima įkvėpė M. K. Čiurlionį nutapyti „Laidotuvių simfoniją“.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje kabo vitražai su M. K. Čiurlionio atvaizdu. Nuo 2015 m. nauji vitražai kuriami vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ metu. Simpoziumą organizuoja Druskininkų miesto muziejus, kasmet kviečiantis keturis profesionalius vitražininkus, Lietuvos dailininkų sąjungos narius, kurie penkioms dienoms apsistoję kūrybinėje stovykloje Druskininkuose kuria eskizus vitražams Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos interjerui. Pasirinkti vitražai vėliau puošia mokyklos interjerą.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Atidentas 2000 m., minint M. K. Čiurlionio 125-ąsias gimimo metines. Dailininkas Žilvinas Landzbergas.

1945 m. atidaryta kaip Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla, 1965 m. buvo pervadinta į Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurin meno mokyklą-internatą. 1994 m. pervadinta į Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Menų gimnaziją. 2001 m. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr.720 M.K.Čiurlionio menų gimnazija ir Vilniaus baleto mokykla reorganizuojama į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.

Nacionalinės dailės galerijos pirmoji nuolatinės ekspozicija „Epochų sankirtoje“ yra skirta XX a. pradžios kūrybai, tad čia daug svarbos skiriama 1907 m. pirmajai lietuvių dailės parodai, lietuvių dailės draugijai, 1908 m. susikūrusiai Vilniaus dailės draugijai.

Tad ekspozicijoje M. K. Čiurlionio kūriniai eksponuojami greta šiuose sambūriuose dalyvavusių ir kitų XX a. pradžioje moderniosios dailės pagrindus formavusių dailininkų (Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus, Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Ferdinando Ruščico, Kazimiero Stabrausko, Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus) darbų.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Prasidėjus 1908 m. vasarai, paskutinę naktį prieš išsikeldamas iš Vilniaus, M. K. Čiurlionis kartu su sužadėtine Sofija Kymantaite ant Gedimino pilies kalno pasitiko aušrą.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Polesės (Pagirių) geležinkelio salė – dab. Vaidilos teatras

XIX a. pab. neogotikos arcitektūrinio stiliaus pastate (dab. Vaidilos teatras) 1907 m. lapkritį M. K. Čiurlionis lankėsi Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesės „Blinda, svieto lygintojas“ generalinėje repeticijoje, kurios metu susipažino su savo būsima žmona Sofija Kymantaite. 1908 m. gegužę Vaidilos teatro salėje taip pat įvyko M. K. Čiurlionio kantatos „De Profundis“ premjera, atliekama „Vilniaus kanklių“ vyrų choro (vargonų partija pritaikyta fortepijonui).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pasiūlymą ant Tauro kalno statyti Tautos namus iškėlė daktaras Jonas Basanavičius, tačiau diskusijoje aktyviai dalyvavo ir įvairių draugijų atstovai. Apie tai diskutavo straipsniuose ir pats M. K. Čiurlionis, kuris šią idėją entuziastingai palaikė nuo 1907 m.

1907 m. lapkričio mėn. Lietuvių Tautos namų komitetas, kurį sudarė Lietuvių dailės ir Lietuvių mokslo draugijos nariai, „Vilniaus žinių“ 205 numeryje kreipiasi į visuomenę atsišaukimu, ragindamas įsteigti „Lietuvių Tautos namus“ ir turėti vieną pastatą įvairių tautinių draugijų susirinkimams, chorų repeticijoms, spektakliams, koncertams, lietuvių dailės parodoms.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1860 – 1914 metais pastatytame name Gedimino pr. 24, tuomet buvusioje Inteligentų klubo salėje 1908 m. vasaros pradžioje M. K. Čiurlionis koncertavo su vadovaujamu „Vilniaus kanklių“ choru bei tenoru Kipru Petrausku laikraščio „Aušra“ vakare – 25 metų sukakties minėjime.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Į Lydos g. 6 ir Pranciškonų g. 3 gatvių kampe esantį namą (anuomet Lydos skersgatvio 7) Lietuvių savitarpinės pašalpos draugija perkėlė dalį būrelių, jiems nebetelpant Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje (1908 m. pab.). Čia galėjo vykti dalis M. K. Čiurlionio vadovaujamo choro „Vilniaus kanklės“ repeticijų, taip pat veikė pirmieji Vilniuje lietuvių dvimečiai kursai. Viena iš mokytojų - M. K. Čiurlionio būsima žmona - Sofija Kymantaitė.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1908 m. birželį M. K. Čiurlionis lankėsi anuomet stovėjusiame name, žymaus fotografo ir dailininko Stanisławo Filiberto Fleury įkurtoje fotoatelje. Čia buvo atlikta garsioji menininko portretinė nuotrauka.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1908 m. vasarį anuometinėje Miesto teatro salėje koncertavo M. K. Čiurlionis su jo vadovaujamu Lietuvių savišalpos draugijos choru „Vilniaus kanklės“, su kuriuo repetuoja keturis kartus per savaitę. Darbas su choru tampa pagrindiniu menininko pajamų šaltiniu.

Nuo 2020-ųjų Tytuvėnų festivalis, Nacionalinė filharmonija ir M. K. Čiurlionio namai Vilniuje rugsėjo mėn. (kompozitoriaus gimimo dienos proga) rengia projektą „Čiurlionio dialogai“ – koncertus, kviečiant žymius Lietuvos ir užsienio pianistus groti M. K. Čiurlionio kūrinius. Renginiuose jau dalyvavo tokie pianistai kaip Havardas Gimse, Peteris Laulas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Vilniaus geležinkelio stotis buvo M. K. Čiurlionio kelionių į Pariečę, Varšuvą, Sankt Peterburgą ir parvykimo atgal vieta.

1911 m. kovo 31 (nauj. st. balandžio 13) dieną traukinys iš Varšuvos atgabeno Pustelnike (Marki) mirusio menininko palaikus. Iš čia gedulo procesija pajudėjo Rasų kapinių link.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1907 m. sausio 9 d. tuometiniuose inžinieriaus P. Vileišio namų (pastatyti 1906 m. vasarą) šoninio pastato antrame aukšte buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje dalyvavo M. K. Čiurlionis su 30 tapybos ir grafikos darbų. Kartu su juo dalyvavo dailininkai A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika, J. Vienožinskis, K. Sklėrius, A. Mackevičius, skulptoriai P. Rimša, J. Zikaras.

Šiuo metu čia veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1911 m. M. K. Čiurlionis buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1931 m. Juozas Zikaras sukūrė antkapinį paminklą, kuris buvo rekonstruotas 1965 m. architekto Eduardo Budreikos.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Savičiaus g. 11 (tuo metu namo numeris buvo 6) 1907 m. lapkričio mėn. – 1908 m. birželio mėn. M. K. Čiurlionis nuomojosi kambarį, kuriame gyveno ir kūrė. Būdamas Vilniuje, jis buvo išrinktas Lietuvių dailės draugijos vicepirmininku, tad buvo vienas iš rengusių Antrąją lietuvių dailės parodą, keturis kartus per savaitę vesdavo draugijos „Vilniaus kanklės“ chorą bei rašė balsų partijas, kūrė savo fortepijoninių peizažų ciklą „Marės“, teikė muzikos pamokas. Šiame būste viešėjo būsima M. K. Čiurlionio sužadėtinė bei žmona Sofija Kymantaitė.

1995 m. rugsėjo 24 d. (minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias metines) kambarys buvo perkurtas į memorialinį kultūros centrą, kuris dabar žinomas kaip „M. K. Čiurlionio namai“.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt, www.mkcnamai.lt

Audiogidas: https://gidas.mkcnamai.lt/lt/

Nuotraukų autorė: Deinora Rudėnaitė

Pustelnikas (dabar priklauso Markų miesto teritorijai) – vietovė Lenkijos rytinėje dalyje, netoli Varšuvos. Su Varšuva nuo 1896 m. buvęs miestelis yra sujungtas siauruoju geležinkeliu. Dabar tai yra vienas iš Varšuvos priemiesčių (juo tapo 1967 m.).

Pustelnike buvo įsteigta privati Raudonojo dvaro sanatorija, kurioje gydėsi ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido M. K. Čiurlionis.

Pustelnikas ir M. K. Čiurlionis

Pustelnikas – paskutinė M. K. Čiurlionio gyventa vieta, kurioje jis gydėsi nuo nervinio išsekimo. Čia jis atvyko 1910 m. vasarį. Kiek pagerėjus sveikatai, 1910 m. vasarą menininkui buvo leista tapyti, groti. Jam gydantis sanatorijoje, Lietuvoje gimė jo vienintelis vaikas – dukra Danutė. M. K. Čiurlionis labai troško su ja pasimatyti, bet tam buvo nelemta įvykti. 1911 m., išėjęs pasivaikščioti, menininkas peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Liga galutinai palaužė M. K. Čiurlionio sveikatą ir jis mirė 1911 m. kovo 28 d. (pagal naująjį kalendorių balandžio 10 d.), būdamas 35 metų.

Sankt Peterburgo miestą įkūrė Rusijos caras Petras I po Šiaurės karo (1700-1701), kuomet teritorija buvo nukariauta iš Švedijos. 1703 m. Petras I Nevos žiotyse, Zuikių saloje, pastatė tvirtovę, Beržų – Petrogrado saloje įrengė uostą, įkūrė biržą, o Nevos kairiajame krante – Admiralitetą ir kitus strategiškai svarbius statinius. Sankt Peterburgas 1712-1728 m. ir nuo 1732 m. iki 1918 m. tapo Rusijos imperijos sostine.

Nors iš pradžių miestas plėtojosi daugiau kaip pramonės centras (steigtos manufaktūros, fabrikai, gamyklos), nuo XVIII a. miestas tapo daugiau žinomas dėl savo aktyvaus kultūrinio gyvenimo. 1714 m. įkurtas pirmas Rusijos muziejus, 1721 m. buvo įsteigta mokslų akademija, 1757 m. – dailės akademija. Kultūrinis gyvenimas ypač buvo intensyvus XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Čia gimė F. Dostojevskio romanai, P. Čaikovskio melodijos. Dabar mieste veikia 43 aukštosios mokyklos, 16 profesionalių teatrų, didelės bibliotekos, 43 muziejai, iš kurių žymiausias Ermitažas. 

Šis miestas svarbus ir politiškai, būtent čia prasidėjo 1905-07 metų revoliucija, nuaidėjusi per visą Rusijos imperiją (taigi palietusi ir Lenkijos, Lietuvos gyvenimą). 1917 čia vyko Vasario revoliucija, Spalio perversmas.

Sankt Peterburgas ir M. K. Čiurlionis

1908 m. rudenį ir 1909 m sausį – kovą M. K. Čiurlionis praleidžia Peterburge (tuomet vadinamame Petrapilyje) – dalyvavo parodose ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorui. Menininkas, paklausęs dailininko Levo Antokolskio patarimo, atvyksta į Sankt Peterburgą tikėdamasis pastovesnių pajamų, greičiau išgarsėti kaip menininkas.

Gyvendamas čia M. K. Čiurlionis lankėsi pas M. Dobužinskį, šis jam padėjo įstoti į Rusų dailininkų sąjungą. Pragyventi Sankt Peterburge buvo sunku: M. K. Čiurlioniui nuolat trūko pinigų, jis stengėsi išgyventi teikdamas privačias pamokas. Rusų dailininkų sąjungos susitikimuose menininkas skambindavo savo kūrinius, rodydavo savo naujus paveikslus. Remdamasis sąjunga, sugalvojo įsteigti Muzikos sekciją ir prie Lietuvos dailės draugijos.

Susirašinėdamas su Sofija Kymantaite, rašė muziką operai „Jūratė“, planavo scenos uždangas, dekoracijas, piešė jų eskizus. Iš Sankt Peterburgo išvyko susituokti su Sofija, o 1909 m. abu grįžo į Sankt Peterburgą. Naujais metais M. K. Čiurlioniui sekėsi kiek geriau: jo kūriniai buvo eksponuoti „Salono“ parodoje, šeštoje Rusų dailininkų sąjungos parodoje. Sankt Peterburge buvo nutapytas ir daug jėgų pareikalavęs, didžiausias M. K. Čiurlionio darbas „Rex“. Menininkas nepamiršo ir muzikos: skambino kūrinius „Šiuolaikinės muzikos vakarų“ koncerte 1909 m. sausio 28 d. (vasario 10 d. pagal naująjį kalendorių).

Dėl nuolatinio intensyvaus darbo, nuolatinio nepritekliaus 1909 m. gruodį M. K. Čiurlionis galiausiai pervargsta, jį ištinka nervinis išsekimas. Sutuoktiniai išvažiuoja į Lietuvą ilsėtis.

Istebna – mažas miestelis su nuostabiu kalnuotu gamtovaizdžiu Silezijoje (dabartinė Lenkija). Pirmasis šio vietovardžio paminėjimas siekia XVI a. pabaigą. Tuomet čia buvo Bohemijos karalystės teritorija, priklausiusi Habsburgų monarchijai. Viduramžiais miestelio gyventojai turėjo prievolę gaminti čerpes ir ruošti medieną plukdymui per miestelį tekančia Olzos upe. Ilgainiui dėl labai gražaus gamtovaizdžio mietelis tapo turizmo centru.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Istebna priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, o Lenkijos dalimi tapo tik 1920 metais.

Istebna ir M. K. Čiurlionis

1906 m. Varšuvos dailės mokykla Istebnoje organizavo plenerą, kuriame dalyvavo M. K. Čiurlionis. 

Arkadijos parkas įkurtas Radvilų (Elenos Radvilienės-Pszezdeckos ir Mykolo Jernonimo Radvilos) apie 1778 m. laikomas vienu žymesnių angliškų parkų visoje Europoje. Įspūdingas parkas (netoli Niebrovo, dabartinės Lenkijos Lodzės vaivadijoje) su antikine architektūra (parke buvo architekto Simono Bogumilo Zugo suprojektuota Dianos šventykla, architekto ) ir skulptūromis, dirbtiniu kanalu ir virš slėnio nutiestu vandeniui tiekti romėnišku akveduku su kaskadomis, Architekto Henriko Itaro sukurtu amfiteatru, atrodė nuostabiai. XX a. pradžioje parkas buvo gerokai apleistas, tačiau vis dar atrodė romantiškai.

Arkadija ir M. K. Čiurlionis

1904 m. M. K. Čiurlionis dalyvavo Varšuvos dailės mokyklos organizuotame plenere Arkadijos parke, vakarais grodavo Dianos šventykloje.

Garsusis Anapos kurortas įsikūręs šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, netoli Azovo jūros. Miestas nuo seno garsėja sanatorijomis, poilsio zonomis, buvo vienas populiariausių kurortų Rusijos imperijos laikotarpiu. Tačiau ir dabar Anapa pritraukia lankytojus saulėtu vasaros klimatu ir nuostabiais jūros ir kalnų gamtos vaizdais.

Anapa savo pavadinimą įgavo tik XVIII a. pab, kuomet ją pasiekė rusai (tuomet teritorija priklausė Osmanų imperijai): iš adygų kalbos pavadinimas reiškė „stalo kraštas“. Rusijai galiausiai kraštas atiteko 1829 m., o kurorto statusą įgavo 1866 m.

Anapa ir M. K. Čiurlionis

1905 m. net du vasaros mėnesius M. K. Čiurlionis drauge su Wolmanų šeima ir  E. Morawskiu praleido besigėrėdamas įspūdingais Anapos vaizdais ir maloniu klimatu. Anapoje M. K. Čiurlionis tapė, fotografavo (39 fotografijas vėliau suklijavo į albumėlį „Anapa. 1905“. Čia įgavęs įkvėpimo jis taip pat vėliau nutapė paveikslus „Krantas“ (1905), „Uola pajūryje“ (1905), „Uola prie jūros“ (1905), „Jūros krantas“ (1905), „Kalnas“ (1906).

Leipcigas - didžiausias Saksonijos miestas rytų Vokietijoje. Miestas stipriai augo dėka prekybos, nes buvo Šventosios Romos imperijos prekybos kelių taškas. Tačiau miestas daugiau tapo žinomas dėl kultūros: universiteto, konservatorijos, spausdinimo.

Jau XV amžiuje šį miestą garsino 1409 m. įkurtas universitetas, kuris buvo vienas seniausių Europoje. XVIII a. Leipcigas buvo žinomas kaip Vokietijos knygų spausdinimo centras, kas leido sparčiai išvystyti spaudos reikmenų pramonę. Būtent šiame mieste vystėsi klasikinė vokiečių literatūra, o universitetas gali pasigirti tokiais studentais kaip J. V. Gėtė, R. Šumanas, J. S. Bachas, F. Nyčė, R. Vagneris.

Bene labiausiai žinomas miestas tapo dėl seniausios konservatorijos Vokietijoje, kurią 1843 m. įsteigė kompozitorius F. Mendelsonas. Leipcigo karališkoji muzikos konservatorija nuo pat įkūrimo traukė studentus iš visos Europos. Muzikalieji studentai čia rengė koncertus, ėjo į koncertų sales klausytis garsiųjų kompozitorių: R. Šumano, J.S. Bacho, R. Vagnerio.

Leipcigas ir M. K. Čiurlionis

1901-1902 m. garsiojoje Leipcigo konservatorijoje prof. K. Reineckės kompozicijos ir S. Jadassohno kontrapunkto klasėse studijavo M. K. Čiurlionis. Taip pat kaip laisvas klausytojas klausė estetikos, istorijos, psichologijos paskaitas. Laisvalaikiu nuolat lankėsi Gevandhauze ir Leipcigo teatre, klausydavosi mėgstamų kompozitorių. Nepraleisdavo progos laisvalaikiu ir padirbėti: lankydamasis C.F. Peterso leidyklos bibliotekoje studijuodavo jam patikusias instrumentuotes (pvz. R. Strausso).

Būdamas Leipcige kuria muziką: parašė simfoninę uvertiūrą „Kęstutis“, kūrė kanonus, fugas, tarp jų ir mišriam chorui skirtus kūrinius „Sanctus“ ir „Kyrie“. 1902 m. liepos 14 d. gauna Leipcigo konservatorijos mokytojo pažymėjimą.

Varšuva įsikūrusi centrinėje Lenkijos dalyje, prie Vyslos upės. Ji ypač sparčiai pradėjo plėstis nuo XV a., kuomet suaktyvėjo prekyba. Dėl patogios geografinės padėties (Varšuva yra beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos) miestas nuo 1569 m. tapo pagrindine Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkimosi vieta. XVI a. pabaigoje Varšuva tapo pagrindine Lenkijos ir Lietuvos Valstybių valdovų rezidencija ir 1611 metais oficialiai tapo Abiejų Tautų Respublikos sostine.

Nuo XVIII a., atstačius Varšuvą po XVII a. karų, miestas tapo svarbus Lenkijos politikos, ekonomikos, kultūros ir mokslo centras. Kultūrinė veikla nuslopo po 1830-1831 metų sukilimo, kuomet buvo uždarytas universitetas ir uždrausta patriotinė kultūrinė veikla. Miestas ėmė augti pastačius geležinkelį (1862 m. Varšuva – Sankt Peterburgas), į miestą plūstant žmonėms vėl prasidėjo patriotinės demonstracijos. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo Varšuvoje pradėta rusifikacija, tačiau lenkai vis tiek neatsisakė savo patriotinių idėjų: būrėsi draugijos, vykdavo studentų diskusijos. Jų kulminacija buvo 1905-07 Rusijos revoliucijos metu Lenkijoje, po kurios buvo vėl leista veikti lenkų mokykloms ir draugijoms. Jos nepraleido progos kultūriniame gyvenime orientuotis į nepriklausomybės siekį (dėl ko kai kuriems intelektualams vėliau teko bėgti iš Lenkijos), tad itin skatino patriotinę kūrybą.

Varšuva ir M. K. Čiurlionis

Baigęs Mykolo Oginskio Plungės muzikos mokyklą bei padirbęs orkestre fleitininku M. K. Čiurlionis 1894 m. atvyko į Varšuvą toliau studijuoti muzikos. Čia jis įstojo į fortepijono klasę iš pradžių pas T. Brzezickį, vėliau (1895 m.) perkeliamas į Antonio Sygietinskio klasę, mokėsi kompozicijos pas Zygmuntą Noskowskį. Varšuvos muzikos institute susipažino su vėliau tapusiu žymiu Lenkijos kompozitoriumi Eugeniuszu Morawskiu. Lietuvis įsimylėjo pastarojo seserį (Mariją), tačiau meilei užkirto kelią tėvas, skubiai ištekindamas dukrą.

1899 m., baigdamas Varšuvos muzikos institutą, parašė kantatą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“. M. K. Čiurlionis įgijo kompozicijos specialybės diplomą. Baigęs mokslus, Varšuvos neapleidp: vertėsi privačiomis pamokomis, prižiūrėjo į muzikos institutą įstojusį brolį Povilą. Dėl savo turimos patirties, gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos draugijos choro orkestro vadovu, tačiau atsisakė. Menininkas toliau kūrė muzikinius kūrinius, Lenkijoje sukūrė ir žymiąją simfoninę poemą „Miške“, su kuria grafo M. Zamoyskio paskelbtame konkurse pelnė specialų žiuri pagyrimą.

Iš Varšuvos išvyko 1901 m., tačiau grįžo 1902 m. rudenį nusprendęs pasukti kitu karjeros keliu ir tapti dailininku. Varšuvoje įstojo į J. Kauziko piešimo mokyklą. Tuo pat metu vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir išlaikė save bei su juo apsistojusius brolius. Jam pasiūlyta dėstyti Varšuvos muzikos institute, tačiau apsisprendęs piešti, jis E. Mlynarskio pasiūlymo atsisakė.

1904m. M. K. Čiurlionis pradėjo mokytis Varšuvos dailės mokykloje pas K. Stabrauską. Mokėsi pas K. Tichy, K. Krzyžanowskį, K. Dunikowskį, F. Ruszczycą. Kurdamas viršelius knygoms, paveikslus taip pat vadovavo mokyklos chorui. Mokykloje įvyko ir pirma uždara mokinių paroda, kur lietuvis dalyvavo su 19 darbų (tarp jų ir dingęs ciklas „Audra“). 1905 m. M. K. Čiurlionis savo darbų parodoje eksponavo 64 paveikslus, tarp jų ir 10 paveikslų ciklas „Fantazijos“, 5 paveikslų ciklas „Tvanas“. 1905 m. rudenį M. K. Čiurlionis pradėjo vadovauti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. 1906 m. pab. M. K. Čiurlionis nustojo lankyti Varšuvos dailės mokyklą ir 1907 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Į Varšuvą jau nebegrįžo.

Kuliai mažas miestelis Žemaitijoje nuo Plungės nutolęs tik apie 17 kilometrų. Pati gyvenvietė minima nuo XIII a., XVIII a. priklausė jėzuitams, o XX a. pradžioje miesteliu rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai (valdę ir netoli esančią Plungę, Rietavą).

Apie 1900 m. Mykolo Oginskis su miestelio gyventojais ir Kulių klebono V. Jarulaičio (Sofijos Kymantaitės būsimos M. K. Čiurlionio žmonos, dėdė) pastangomis pastatė naują mūrinę bažnyčią. 1898-1901 m. šioje bažnyčioje vikaru dirbo rašytojas, kunigas Juozas Tumas Vaižgantas, kuris labai rūpinosi tautiniu atgimimu, draudžiamų knygų platinimu Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Kuliuose draudžiamą spaudą platino ir Jurgis Gudas, Kazimieras Šleivys. Į šią kultūringą, bet tuomet draudžiamą veiklą Juozui Tumui-Vaižgantui pavyko įtraukti ir kunigaikštį M. Oginskį.

XX a. pradžioje šis nedidelis Žemaitijos miestelis tapo tautinio ir kultūrinio atgimimo centru. Būtent šiame miestelyje gyveno būsima M. K. Čiurlionio žmona – Sofija Kymantaitė.

Kuliai ir M. K. Čiurlionis

Kuliuose pats M. K. Čiurlionis lankėsi neilgai, tačiau Kulių įtaką jautė per čia ilgai gyvenusią (1893-1904) ir lietuvybės idėjomis užsidegusią žmoną – Sofiją Kymantaitę. Sofijos tėvai į Kulius atsikraustė 1893 m., kai Vincentas Jarulaitis (Sofijos dėdė) pasiūlė Kymantams atsikraustyti iš Joniškio ir padėti prižiūrėti klebonijos ūkį. Čia Sofija pradėjo savo mokslus bei susipažinusi su Juozu Tumu Vaižgantu ėmė uoliai gvildenti lietuvių kalbos vingrybes ir skleisti jos svarbą kitiems tautiečiams.

Pažymint šios svarbios asmenybės laiką Kuliuose, nuo 2017 m. rengiamas Sofijos festivalis, kurio metu kuriamos skulptūros, rašomi kūriniai, vyksta koncertai.

1909 m. Kuliuose su Sofija apsilankė ir M. K. Čiurlionis: jaunavedžiai lankė Sofijos tėvus.

Kurortinis pajūrio miestas Palanga tapo turistų traukos centru gana vėlai – tik XIX a. Iki to laiko tai buvo prekybos centras, kuriame dominavo skandinavai: pati Palanga pirmą kartą taip pat paminėta būtent danų kronikoje 1161 m. Kadangi Palangos ruožas buvo svarbus strategiškai (šalia jūros, tarp Livonijos ir Kryžiuočių ordinų žemių), vyko dažnos grumtynės dėl ko kraštas nukentėjo. Išstūmus ordinus iš Lietuvos, XV a. Palangos uostas stipriai atsigavo ir ėmė plėstis.

XVII a. pabaigoje pradedamos minėti gydomosios maudynės Palangoje, miestas ima populiarėti kaip vasaros praleidimo vieta. 1824 m. Palangą nusiperka grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius, kuris imasi miesto naujinimo darbų. Jo priežiūroje statomas žymusis Palangos tiltas, naujieji rūmai (dab Palangos gintaro muziejus), suformuojamas žymusis parkas (pagal architekto E. Andre projektą). 1888 m. Palanga oficialiai pripažįstama kaip kurortas, 1899 m. Palangoje pastatomas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.

XIX a. pab. – XX a. pr. Palangoje ilsėdavosi svečiai iš Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių. (1886 m. Palangoje buvo leidžiamas prancūzų kalba vasarotojams skirtas laikraštis „Le Limande“, kuris paįvairintų kurorto gyvenimą.) Didžiąją dalį vasarotojų sudarė lenkai ir žydai, lietuviškai kalbančių poilsiautojų buvo nedaug.

Palanga ir M. K. Čiurlionis

Palangos jūra įkvėpė ir M. K. Čiurlionį: su sužadėtine Sofija Kymantaite jie čia praleido 1908 m. vasarą: ėjo pasivaikščioti tiltu, kūrė, lankė vienas kitą, planavo kurti operą „Jūratė“. Čia M. K. Čiurlionis taip pat nutapė V sonatą (Jūros sonatą), diptiką „Preliudas ir Fuga“, triptiką „Fantazija“. Palanga kūrėjui visuomet liko džiugiu atsiminimu – jis nuolat šį laiką prisimindavo laiškuose.

Šiaurės vakarų Lietuvoje, prie sraunios Babrungo upės ir jo intako Plungės įsikūrė miestelis tokiu pačiu pavadinimu kaip ir intakas. Amžių bėgyje miesto teritoriją valdė įvairūs didikai: Aleknavičiai, Valavičiai, Karpiai... . 1775 m. Plungės dvarą įsigijo Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis ir tik po sudėtingų likimo peripetijų 1873 m. rūmus nupirko kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Po tėvo mirties jo turtus pasidalino du sūnūs: Bogdanas apsigyveno Rietave, o antrasis – Mykolas Oginskis – Plungėje.

Mykolas Oginskis atnaujino dvaro aplinką: 1879 m. pastatė puošnius dvaro rūmus, įkūrė didžiulį parką, kuriame iškasė keliolika tvenkinių, pasodino daug retų medžių ir apgyvendino net fazanus. Rūmai galėjo pasigirti turtinga biblioteka ir meno rinkiniais – jų savininkui buvo itin svarbu puoselėti kultūrą. Kaip ir Irenėjus Oginskis, brolis Mykolas Oginskis taip pat buvo įsteigęs muzikos mokyklą su 35-50 pučiamųjų instrumentų orkestru. Jam vadovavo muzikas Dovidovičius.

Plungė ir M. K. Čiurlionis

1889-1893 m. Oginskių rūmuose mokėsi, o vėliau dirbo orkestre M. K. Čiurlionis. Čia jis sukūrė ir pirmuosius savo muzikinius kūrinius. Tačiau čia jo ryšis su Plunge nesibaigia. Mieste gyveno Sofijos Kymantaitės dėdė, kuris dirbdamas klebonu, vėliau ir sutuokė garsųjį menininką su jo žmona, rašytoja. Po vestuvių (1909 m.) abu jaunavedžiai buvo apsistoję Plungėje, kur abu kūrė ir džiaugėsi šviežiu šeimos gyvenimu.

Rietavas, miestas, į kurį M. K. Čiurlionis atvykdavo koncertuoti su Mykolo Oginskio orkestru, įkurtas gražiame gamtos prieglobstyje prie Jūros upės. Miestas minimas nuo 1253 m., bet aktyvus kultūrinis gyvenimas čia prasidėjo tik miesto valdymą perėmus Irenėjui Oginskiui, Mykolo Kleopo Oginskio sūnui. Jis stipriai palaikė 1831 m. sukilimo idėjas, bet po jo nesėkmingos baigties, atsidavė miesto ir dvaro kūrybai. Po kunigaikščio mirties Rietavas atiteko jo sūnui Bogdanui, pastarasis uoliai tęsė pirmtakų tradicijas – pirmasis Lietuvoje, Rietave įrengė elektros šviesą, telefoną; nutiesė linijas tarp Rietavo–Plungės, Rietavo–Salantų. Apie 1872 m. B. Oginskis Rietave įsteigė muzikos mokyklą, kuriai vadovavo Varšuvos muzikos institutą baigęs lietuvis muzikas J. Kalvaitis. 1883 m. čia buvo suorganizuotas 60 muzikantų simfoninis orkestras, kuriam vadovauti buvo pakviestas čekas J. Mašekas. Įvairių švenčių metu į Rietavo dvarą atvykdavo koncertuoti ir M. K. Čiurlionis su orkestru iš Plungės.

Rietavas ir M. K. Čiurlionis

Istorija primena, kad Bogdano Oginskio (Rietave) ir jo brolio Mykolo Oginskio (Plungėje) įkurtas muzikos mokyklas ir orkestrus siejo glaudūs ryšiai.

Buvo keičiamasi muzikine literatūra, natų rinkiniais, organizuojamos bendros repeticijos, o Mykolinių atlaidų ir kitų švenčių metu Rietave, Plungėje, Gandingos, Skroblės piliakalnių papėdėse, kitose įsimintinose vietovėse buvo rengiami bendri koncertai. Suprantama, kad, 1889 m. pradėjęs mokytis Plungės muzikos mokykloje, netrukus į šiuos įspūdingus muzikinius renginius įsijungė ir M. K. Čiurlionis. 

Rietave muzikantai ypač mėgo koncertuoti į pietryčius nuo rūmų virš ledainės rūsio įrengtoje muzikantų terasoje. Iš čia atsiverdavo pasakiški vaizdai ne tik į rezidencijos bokštų siluetus, oranžerijų arkadas, bet ir parterio gėlynus, Lelijų tvenkinį, žydinčiais krūmais padabintas Jaujupio pakrantes. Pietvakarių pusėje už Malūno tvenkinio driekėsi Rietavo miesto su švytinčiais bažnyčios bokštais panorama. 

Autentiškus B. Oginskio orkestro muzikanto Vytauto Lukausko atsiminimus apie M. K. Čiurlionio lankymąsi su Plungės orkestru Rietave – tuo pačiu ir pirmąjį jo kūrybos pripažinimą knygoje „Šimtmečių takais“ (1992 p. 85) aprašo kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė:

„(...).Ta diena pasitaikė tvanki, toli griaudėjo perkūnija. Svaigino gėlių aromatas parke. Aikštelėje prie Muzikantų terasos būriavosi Rietavo ir Plungės muzikantai. Plungiškiai buvo gerokai pavargę, mat anksti rytą iš Plungės buvo išvažiavę keliais vežimais. Abu orkestrai ruošėsi koncertui Rietavo rūmuose. Groti nesisekė. Net M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ nepavyko. Šios repeticijos metu dirigavęs Rietavo orkestro vadovas Jozefas Mašekas, matydamas suplukusius ir išvargusius muzikantus, paskelbė pertrauką. Tada Plungės orkestro vadovas P. Dovydavičius padavė J. Mašekui gaidų pluoštelį ir pasakė, kad tai plungiškio muzikanto M. K. Čiurlionio kūrinėliai ir paprašė juos pažiūrėti. „Mes šiandien blogai grojome Haidno, Mocarto kūrinius, net Oginskio polonezas nesisekė, tai dairytis kažkur kitur neverta“- pasakė susierzinęs J. Mašekas. Po pertraukos muzikantai buvo žvalesni ir grojo geriau. Palinksmėjo ir J. Mašekas. Įsigilino į M. K. Čiurlionio kūrinėlius. Buvo pakviestas pasirodyti jų autorius. Atsistojo jaunuolis. Sumišęs su fleita rankose. Pasigirdo plojimai. Čiurlinis dar labiau sumišo. Tai buvo pirmoji artimesnės kompozitoriaus pažintis su J. Mašeku ir pirmasis jo muzikinės kūrybos debiutas.

Vėliau orkestrų vadovai išrinko vieną kūrinėlį ir paskyrė Mykolo Oginskio vardinių garbei. Jį sugrojo Plungės rūmų salėje. Tai buvo siurprizas pačiam kunigaikščiui, kuris labai didžiavosi savo orkestru. Kuklų jaunąjį kompozitorių gyrė Oginskių giminės iš Austrijos. Pasisekimo paskatinti orkestrų vadovai keletą Čiurlionio kūrinėlių įrašė į repertuarą. Vėliau jie ne kartą skambėjo bendruose Rietavo ir Plungės orkestrų koncertuose.(...)“.

Didelį įspūdį M. K. Čiurlioniui Rietave turėjo palikti ir 1892 04 17 Velykų iškilmės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje. Aidint bažnytiniam chorui ir brolių Oginskių orkestrams tąkart po dangų remiančiais bažnyčios skliautais pirmą kartą nušvito istorinis žirandolis - šimto lempučių elektros sietynas. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje vieša elektrinė. 

Legenda virtę pasakojimai primena, kad abiejų orkestrų atsisveikinimo koncertai Rietave buvo rengiami ir vienoje iš Malūno tvenkinio salų. Neveltui jai prigijo Muzikantų salos vardas. Kitos trys Malūno tvenkinio salos Rietavo muziejininkų siūlymu yra pavadintos Ramybės, Aukuro ir Vakaro salų vardais. Visos jos sudaro bendrą M. K. Čiurlionio salų grupę. V. Lukauskas pasakojo, kad, baigiantis koncertams, piliakalnį primenančios Ramybės salos papėdėje vakarais suliepsnodavo du laužai. Ištirpus paskutiniams polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ melodijos akordams, jų raibuliuojantys atspindžiai dar ilgai plaukdavo į rytų pusę link Raudonųjų vartų alėjos krantinės. Čia kartu su kitais muzikantais rymodavo ir būsimasis mūsų tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kas gali paneigti, kad ne kunigaikščių Oginskių rezidencijos Rietave Malūno tvenkinio salų ir aukštokų vakarinių pakrančių siluetai įamžinti jo paveiksle „Ramybė“. 

Romantizuotus M. K. Čiurlionio buvojimo Rietave laikus primena Muzikantų saloje 2005 m. pasodintas vardinis M. K. Čiurlionio ąžuoliukas ir vardinė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės liepaitė. Link jų nuo Raudonųjų vartų alėjos veda kng. Bogdano Oginskio muzikantų krantinė, kurią puošia vardiniai keturiolikos žymiausių Rietavo istorinio orkestro vadovų ir muzikantų ąžuolai. 

Atsižvelgdama į unikalias Nacionalinio M. K. Čiurlionio kultūros kelio edukacijos, kultūros sklaidos, taip pat tarpregioninio bendradarbiavimo perspektyvas, Rietavo savivaldybė nuo 2018 m. aktyviai įsijungė į M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių programos įgyvendinimą. Vyresnio amžiaus rietaviškiai dar nepamiršo, kaip iškilmingai 1975 m. Rietave buvo paminėtos 100-osios mūsų tautos genijaus gimimo metinės. Visus teminius renginius tąkart vainikavo Liongino Abariaus diriguojamo jungtinio Lietuvos muzikos mokytojų choro ir simfoninio orkestro koncertas. Neabejojame, kad ir 150-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės paliks ryškų įrašą Rietavo kultūros istorijos metraštyje.

Informaciją parengė Rietavo Oginskių kultūros  istorijos muziejaus darbuotojai

2018 -2024 metai.

Nors dabartinė Lietuvos sostinė, Vilnius, savo istoriją pradeda nuo akmens amžiaus, pagrindinė miesto plėtra prasideda XIV a., kuomet Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas išsiuntė laiškus, kviesdamas į naująjį šalies centrą, Vilnių, amatininkus ir pirklius. Centrinis kunigaikštystės miestas nuo pat pradžios buvo daugiatautis: čia gyveno lietuviai, baltarusiai, vokiečiai, totoriai, žydai, lenkai.

1387 m. priėmus krikštą, Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, miestas vis labiau augo ir traukė naujus gyventojus. Čia garsios Lietuvos didikų giminės – Radvilai, Chodkevičiai, Sapiegos statė puošnius rūmus, kur vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Į Vilnių atvykę jėzuitai 1579 m. į Vilnių atvykę jėzuitai čia įkuria pirmąją aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą, su kuriuo į Lietuvą atkeliauja ir viešasis teatras. Kultūrinis gyvuoja net Rusijos imperijos priespaudoje: besikuriančios lietuvių draugijos organizuoja meno parodas, vaidinimus. XIX a. pab. – XX a. pr. Vilnius tapo Lietuvos tautinio atgimimo, politinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Vilnius ir M. K. Čiurlionis

M. K. Čiurlionio susietumas su Vilniumi prasidėjo 1906 m., kuomet jis laiške broliui Povilui rašė, kad nusprendė „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Jis kartu su Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi rengė 1906 m. pabaigoje įvykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, į kurią atsiuntė 33 savo kūrinius. 1907 m. M. K. Čiurlionis atsikraustė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsijungė į Vilniaus kultūrinio gyvenimo sūkurį. Čia jis ruošė choristus, įsijungė į diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, tapė, kūrė muziką, rengė II-ąją, III-iąją dailės parodas ir susipažino su savo būsimąja žmona - Sofija Kymantaite.

Kaunas, antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, pirmą kartą paminėtas 1361 m. kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje. 1408 metais Vytautas Didysis Kaunui suteikė Magdeburgo teises. Kaune sparčiai vystėsi prekyba, ypač įkūrus Hanzos kontorą 1441 metais. Plėtra sulėtėjo tik XVII a., kuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dalyvavo karuose su Rusija, Švedija, Turkija.

Po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo (1795 m.) miestas buvo prijungtas į Rusijos imperiją. 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, 1862 m. buvo nutiestas geležinkelis, tad miestas pradėjo sparčiai augti. Atsigavo ir kultūrinis gyvenimas: 1892 metais buvo įkurtas teatras, 1898 metais – miesto muziejus.

Labiausiai Kaunas išsiplėtė tarpukario metais (1920-1939), kuomet tapo Lietuvos laikinąja sostine. Šiais metais Kaunas tapo Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru. Plėtra ir kultūrinis gyvenimas sustojo prasidėjus Sovietų okupacijai po Antrojo pasaulinio karo, kuomet Kaunas buvo paverstas pramoniniu miestu. Prasidėjus Atgimimui bei atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Kaunas savo formuoja kaip technologiškai išmanų, šiuolaikinės kultūros miestą.

Kaunas ir M. K. Čiurlionis

Nors M. K. Čiurlionis Kaune viešėjo itin trumpai (buvo atvykęs II lietuvių dailės parodos metu), būtent šiame mieste saugoma didžioji dalis kūrėjo palikimo. Tarpukariu, dėl Vilniaus situacijos (jis priklausė Lenkijai), Laikinąja sostine tapus Kaunui, būtent čia buvo įsteigta Čiurlionies vardo galerija, kuri peraugo į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.

Miestas glaudžiai susijęs su kiek šiauriau esančiu Senosios Varėnos kaimu. Gyvenvietė pradėjo sparčiai kurtis 1862 m., kuomet buvo pastatytas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. Gyventojų gausėjantis miestelis įgavo pavadinimą Varėna II.

Miestelis buvo itin svarbus Lenkijos okupacijos metu (1920-1939 m.). Merkiu ėjusi Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija atskyrė Varėną I (Senąją Varėną) ir Varėną II (Lenkijos pusėje) ir dėl jos vyko atkaklios kovos. 1939 m. Varėna II galiausiai atiteko Lietuvai ir tapo laikinjuoju apskrities centru. Miestelis itin nukentėjo II pasaulinio karo metu. Pasibaigus karui 1946 m. Varėna tapo apskrities, o vėliau (1950 m.) ir rajono centru, tad čia vėl pradėjo gausėti gyventojų. 1980 metais prie miestelio buvo prijungta Varėna I. 1994 metais atskirta Senoji Varėna įgavo kaimo statusą. Šiandien Varėna yra Varėnos rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.

Varėna ir M. K. Čiurlionis

Varėnoje esantis Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis ne kartą vežė M. K. Čiurlionį į jo mokslų vietą (Varšuvą), Vilnių bei Sankt Peterburgą. Tačiau vietovė svarbi ir savo legendomis, primenančiomis, kokioje aplinkoje M. K. Čiurlionis užaugo.

Senoji Varėna – mažas, senas ir romantiškai dailus mietelis, įsikūręs šalia Merkio upės, pietryčių Lietuvoje. Miestelio pavadinimas kildinamas iš Varėnės upės (tekančios pro miestą), iš deivės Varėnės (žvejų globėjos) legendos, nuo žodžio „varo“, mat buvusio dvaro baudžiauninkai varė žvėris (tapo varovais). Dabar miestelis gali pasigirti esantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio krikšto vieta.

Vietovė pirmą kartą buvo paminėta 1413 metais Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laiške Kryžiuočių ordino magistrui kaip nauja medžioklės dvaro vieta. Didesnį ryšį vietovė turi su LDK iždininku Mykolu Bžostovskiu, kuris buvo Varėnos seniūnijos valdytojas. Jis fundavo ir Senojoje Varėnoje pastatytą pirmąją bažnyčia apie 1776 metais. Miestelis ėmė kiek nykti nuo XVII a. vidurio, kuomet vyko nuolatiniai Abiejų Tautų Respublikos karai su kaimynėmis (Rusija, Švedija, Turkija). Prie nykimo prisidėjo ir piečiau, kitame Merkio krante nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis ir aplink jį pradėjęs kurtis miestelis Varėna II (dab. Varėna). Prie Senosios Varėnos miestelio nykimo prisidėjo ir 1881 m. gaisras, I Pasaulinis karas. 1980 m. Senoji Varėna buvo prijungta prie Varėnos ir gavo Varėnos Senamiesčio pavadinimą. 1994 m. Senoji Varėna tapo atskiru kaimu.

Senoji Varėna ir M. K. Čiurlionis

1874 m. į Senąją Varėną iš Liškiavos dirbti vargonininku atvyko Konstantinas Čiurlionis su žmona Adele. Kitų metų rudenį (1875 m. rugsėjo 22 (pagal senąjį kalendorių 10) d.) jiems gimė pirmasis sūnus. Šv. Archangelo Mykolo bažnyčios kunigas Aloyzas Giaras spalio 1 dieną jį pakrikštijo Mikalojumi Konstantinu.

Pylimo g. 2 pastate esantis 6 kambarių butas priklausė Lietuvių dailės draugijai ir buvo naudojamas kaip antroji būstinė / ekspozicijų salė. Nuo 1913 m. spalio 20 d. (lapkričio 2 d. naujuoju kalendoriumi), iki 1914 m. lapkričio 1 d. (14 d. naujuoju kalendoriumi) su pertraukomis vyko nuolatinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda. Pirmoji Lietuvių dailės draugijos būstinė buvo Liejyklos g. 9 bute, kuris priklausė dantų gydytojai Sofijai Gimbutaitei.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pilymo g. 6 pastate 1908 m. (kovo 12 d. - gegužės 11 d. (senuoju kalendoriumi vasario 28 d. - balandžio 28 d.)) vyko Antroji lietuvių dailės paroda, kurioje M. K. Čiurlionis, tuomet Lietuvių dailės draugijos vicepirmininkas, eksponavo apie 60 savo darbų. Šiai parodai M. K. Čiurlionis taip pat atrinko profesionaliosios dailės skyriaus eksponatus bei atliko kitas administracines veiklas.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Pagalbiniuose Šv. Mikolajaus bažnyčios pastatuose (buv. Nikolajevskaja 6) ne tik vyko vienintelės lietuviškos pamaldos, taip pat vyko kelių lietuvių draugijų veikla. Čia veikiausiai vargonuodavo ir repetuodavo M. K. Čiurlionis su savo vadovautu choru.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1907-1911 m. šiuo adresu buvo įregistruota Lietuvių dailės draugijos būstinė. Butas priklausė dantų gydytojai Sofijai Gimbutaitei, o M. K. Čiurlionis čia buvo apsistojęs 1907 m. rudenį, kuomet pavadavo išvažiavusį draugijos pirmininką A. Žmuidzinavičių. Vėliau išsikraustė į nuomojamą kambarį Savičiaus gatvėje (dab. M. K. Čiurlionio namai).

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

1909 m. balandžio – birželio mėnesiais rūmuose vyko Trečioji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuojama per 30 M. K. Čiurlionio tapybos darbų. Rūmų patalpas išsinuomavo Lietuvių dailės draugija, M. K. Čiurlionis parodoje nedalyvavo - tuo metu buvo Sankt Peterburge.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

Renesanso, klasicizmo ir istorizmo architektūrinių stilių pastate (buvusioje Blagoveščenskaja g. 13, dab. Dominikonų 11) 1906 m. vasarį atsidarė Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės vadovaujamas lietuvių knygynas. Knygyno savininkė, pirmoji knygininkė moteris buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja, taip pat lankė M. K. Čiurlionio vadovaujamą „Vilniaus kanklių“ chorą, tad yra spėjama, kad šiame knygyne lankėsi ir pats M. K. Čiurlionis.

Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt

 Lietuvių dailės kūriniams netelpant į M. K. Čiurlionies galeriją (Mackevičiaus g. 27), lankytojams skundžiantis galerijos tolima vieta, 1936 m. buvo atidarytas naujas muziejus - Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (arch. Vladimiras Dubeneckis, Kazimieras Kriščiukaitis, Karolis Reisonas). Čia buvo perkelta visa turima M. K. Čiurlionio kolekcija.

 1944 m., antrosios sovietų okupacijos metu, muziejus buvo pervadintas į Kauno valstybinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. 1969 m. prie muziejaus įrengta moderni M. K. Čiurlionio galerija (architektas Feliksas Vitas).

 Atgavus nepriklausomybę, 1997 m. muziejui suteiktas nacionalinis statutas, o 2003 m. buvo renovuota M. K. Čiurlionio galerija, kurios nuolatinėje ekspozicijoje galima išvysti didžiąją dalį M. K. Čiurlionio palikimo.

Druskininkai įsikūrę Lietuvos pietuose, dešinėje Nemuno pusėje prie upės vingio. Miestą supa spygliuočių medžių miškai, kuriuose mėgdavo eiti pasivaikščioti, pasvajoti Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis, čia praleidęs savo vaikystę. 

Druskininkų vietovė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1636 m., tačiau jau XIII a. vietovė priklausė Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei su tvirtove, įeinančia į Panemunės gynybinę sistemą. Manoma, kad miestelio pavadinimas kilo nuo specialybės „druskininkas“, o miestas imtas taip vadinti nuo 1765 m. 

Nuo seniausių laikų Druskininkuose buvo žinomi mineraliniai šaltiniai – pasak legendų, jie ištryškę tose vietose, kur ašaras praliejo kunigaikščio žmona, išsigandusi, kad jos vyras nuskendo Nemune (jis išniro gyvas ir sveikas su nušautu sakalu iš vandens). Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio liepimu buvo atlikti mineralinių vandenų gydomųjų savybių tyrimai, ir, patvirtinus rezultatus, 1794 m. Druskininkai paskelbti gydomąja vietove. 1837 m. miesteliui suteiktas kurorto statusas – tai yra seniausias Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas. 

Kurortinių lankytojų ypač padaugėja 1862 m. atidarius Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį (artimiausia stotelė – Varėna), kas leidžia lengviau pasiekti sanatorijas turistams. Tai pasiteisina – XIX a. pab. - XX a. pradžioje Druskininkai tampa trečias lankomiausias kurortas Rusijos imperijoje (po Kaukazo ir Krymo). 

Druskininkai ir M. K. Čiurlionis

Pirmoji Čiurlionių šeimos atžala čia lankė mokyklą, gavo pradines muzikos žinias, stebėjo aplinką (Druskininkus), kurioje tuo metu jau buvo gausu gydyklų, viešbučių, vasarnamių ir žmones, atvykusius iš Vilniaus ir Varšuvos. M. K. Čiurlioniui Druskininkai tapo labai svarbia vieta jo gyvenime ir kūryboje. 

M. K. Čiurlionio tėvams ir visos šeimos pragyvenimui buvo itin svarbus turistų lankomas miestas. Čiurlionio tėvai turėjo namelį, kurį vasaromis skirdavo poilsiautojams nuomotis – tai buvo didelis finansinis indelis į 11 asmenų šeimos gyvenimą.

Druskininkai gali pasigirti esantys M. K. Čiurlionio kūrybinio kelio pradžia. 1844-1852 m. Druskininkuose pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia, kurioje 1878 m. pradėjo vargonuoti Konstantinas Čiurlionis, kurį kai kuriomis dienomis pakeisdavo jo gabusis sūnus – Mikalojus Konstantinas.

Apie M. K. Čiurlionio laiką Druskininkuose daug informacijos J. Čiurlionytės knygoje „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“.