Ši Varėnos geležinkelio stotis Čiurlioniui tapo vartais į platų pasaulį ir atgal į namus. Menininko pasaulėžiūroje puikiai suderėjo kosmopolitiškas mąstymas, naujų pasaulių atradimo troškimas ir kartu meilė gimtam kraštui, gilus lietuviškos gamtos ir tradicijų vertinimas bei puoselėjimas.
Įsivaizduokite tuos laikus – nebuvo kelionių lėktuvais, automobiliais ar autobusais nenukaksi į užsienio šalis. Traukinys buvo pagrindinė tolimojo susisiekimo priemonė. Prisiminkime tą jausmą, kai prieš pat išvykstant, aplanko naujų įspūdžių, nežinomos aplinkos, noro atrasti ir pažinti jaudulys. Juk būtent tą išgyveno Čiurlionis kiekvienąsyk iš čia keliaudamas į tolimus kraštus. Ši vieta pripildyta menininko vilčių, vizijų, troškimų, lūkesčių ir to jaudulio. Pabandykite tai pajusti!
Varėnos geležinkelio stotis (1915–1917) © myvimu.com
1962 metais, kai buvo nutiestas geležinkelis, pastatyta medinė stotis, ši mūrinė – gerokai vėliau. Iš išorės – subtiliai grakšti, vidus paprastas. Galime pasižvalgyti, išeikime ir į peroną. Iš čia Čiurlionis apie 1889–1911 metus daug kartų keliavo Varšuvos, Sankt Peterburgo bei Vilniaus kryptimis: į savo muzikos studijas Varšuvoje, susipažinti su San Peterburgo dailininkais ir pristatyti savo kūrybą ir į Vilnių, kuriame pradėjo aktyvią kultūrinę veiklą bei susipažino su Sofija.
Tačiau ši stotis žymi ir grįžimą, saugumą. Simbolizuoja nuolatinį Čiurlionio atsigręžimą į savo šaknis, savo gimtąją aplinką. Išlipdavęs iš traukinio, sėdęs į vežimą, Čiurlionis nekantriai keliaudavo į tėvų namus Druskininkuose.
Skverelyje šalia stoties galime pamatyti skulptoriaus A. Kazlausko medinę skulptūrą „Čiurlionis“, pastatytą 1975 m. minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines.
A. Kazlausko skulptūra © ciurlioniokelias.lt
Prie stoties – dar vienas šiam kraštui būdingas akcentas: grybai. Juk žinome, kad Dzūkija garsėja grybais, neabejotinai ant Čiurlionių šeimos stalo jų būdavo kasmet. Vietiniai atskleidžia, kad šiais laikais būtent prie stoties bene visą laiką sezono metu galėsite jų įsigyti iš varėniškių grybautojų. Parsivežkite Čiurlionio krašto miškų turtų į savo namus.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
Paroda „M. K. Čiurlionis. Vidinis žvaigždėlapis“ vyko Nacionaliniame Vakarų meno muziejuje, Tokijuje (Japonija), 2026 m. kovo 28 – birželio 14 d.
Parodoje buvo eksponuoti 82 M. K. Čiurlionio kūriniai:
- „Miško ošimas“ (Čt 100), 1904
- ciklas „Žiema“ (Čt 44-51), 1907
- „Kalnas“ (Čt 174), 1906
- ciklas „Kibirkštys“ (Čt 72-74), 1906
- triptikas „Raigardas“ (Čt 85-87), 1907
- „Vasara“ (Čt 146), 1907
- „Ūkanos“ (Čt 94), 1906
- „Jūra naktį“ (Čt 199), 1906
- „Pavasaris“ (Čt 78), 1907
- „Pavasaris“ (Čt 201), 1907
- „Pavasario motyvas“ (Čt 77), 1907
- „Pavasaris“ (Čt 200), 1907
- Diptikas „Preliudas ir Fuga“ (Čt 154-155), 1908
- Diptikas „Preliudas. Fuga“ (Čt 88-89), 1908
- „Žemaičių koplytstulpiai“ (Čt 98), 1909
- „Pasaka (Karalių pasaka)“ (Čt 35), 1909
- ciklas „Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“ (Čt 8-11), 1908
- „Jūratės“ operos dekoracijos eskizas (Čt 209), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 206), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 207), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 208), 1908
- „Žaibai“ (Čt 18), 1909
- „Preliudas (Vyčio preliudas)“ (Čt 16), 1909
- „Lietuviškos kapinės“ (Čt 7), 1909
- triptikas „Pasaka“ (Čt 30-32), 1907
- ciklas „Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“ (Čt 2-3), 1908
- „Pasaka (Pilies pasaka)“ (Čt 6), 1907
- „Aukuras“ (Čt 1), 1909
- ciklas „Sonata Nr. 5 (Jūros sonata)“ (Čt 12-14), 1908
- „Rex“ (Čt 134), 1909
- Atvirlaiškis broliui Povilui (Miško ošimas) (Čl 35), 1903
- „Apsnigta trobelė (Žiema)“ (Čg 117), 1905
- „Kalnuoti laukai“ (Čg 126), 1905
- „Vartai (Fantazija)“ (Čg 119), 1905/6
- „Belapis medis“ (Čg 154), 1905/6
- „Kiemelis (Fontanas)“ (Čg 167), 1905/6
- „Varpinė“ (Čg 163), 1906
- „Kompozicija (Rytų pasaka)“ (Čg 128), 1907/8
- Simfoninės poemos „Jūra“ klavyro juodraštis (Čm 17, p. 00916, 00917), 1903
- Čiurlionių namai Druskininkuose (Čg 7, p. 6), 1905
- Čiurlionių namai Druskininkuose (Čg 7, p. 7), 1905
- Koplytstulpio piešinys (Čg 13, p. 2), 1909
- Stogastulpių piešiniai (Čg 18, p. 1), 1909
- Vinjetė lietuvių liaudies dainai „Bėkit, bareliai“ (Čg 142), 1909
- Vinjetė lietuvių liaudies dainai „Kitoj pusėj Nemuno“ IV (Čg 148), 1908
- „Tulpės (Vinjetė)“ (Čg 135), 1908
- Inicialas „A“ (Čg 155), 1908
- Inicialas „B“ (Čg 156), 1908
- Inicialas „D“ (Čg 120), 1908
- Inicialas „E“ (Čg 121), 1908
- Inicialas „I“ (Čg 157), 1908
- Inicialas „O“ (Čg 122), 1908
- Inicialas „S“ (Čg 158), 1908
- Inicialas „T“ (Čg 159), 1908
- Inicialas „U“ (Čg 160), 1908
- Inicialas „V“ (Čg 124), 1908
- Inicialas „V“ (Čg 123), 1908
- S. Čiurlionienės (Kymantaitės) knygos „Lietuvoje” viršelis (Čpf 121), 1909
- Antrosios lietuvių dailės parodos katalogas (Čb 2), 1908
- Trečiosios lietuvių dailės parodos katalogas, 1909
Paroda „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“ vyko Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo 2025 m. kovo 21 d. iki spalio 12 d.
Parodos kuratorės: Kathleen Soriano (Jungtinė Karalystė) | Greta Katkevičienė (Lietuva) | Vaiva Laukaitienė (Lietuva).
Parodoje dalyvavusios institucijos: Tate | Musee d’Orsay | Centre Pompidou | British Museum | Eesti Kunstimuuseum KUMU | Latvijas Nacionālais mākslas muzejs | Wenzel Hablik Museum | Krokuvos nacionalinis muziejus | Jogailos universiteto muziejus | Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus | Lietuvos nacionalinis dailės muziejus | Lietuvos jūrų muziejus | Lietuvos etnokosmologijos muziejus | Vilniaus universiteto muziejus | Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka | Atelier Anselm Kiefer | Katie Paterson Studio | Hauser & Wirth | Thomas Rehbein gallery | Bendana-Pinel Art Contemporain | Kuckei + Kuckei | Lietuvos meno pažinimo centras TARTLE | Dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos meno kolekcija.
Menininkai: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (Lietuva) | Adomas Galdikas (Lietuva) | Albert Reich (Vokietija) | Andreas Dirks (Vokietija) | Anselm Kiefer (Vokietija) | Antanas Žmuidzinavičius (Lietuva) | August Strindberg (Švedija) | Balys Macutkevičius (Lietuva) | Cécile Samain De Coene (Belgija) | Emilija Škarnulytė (Lietuva) | Ferdynand Ruszczyc (Lietuva) | George Méliès (Prancūzija) | Gusen Yamanouchi (Japonija) | Ichiryusai Hiroshige (Japonija) | Ira Jean Belmont (JAV) | Jirí Kolár (Čekija) | John Brett (Jungtinė Karalystė) | Kajetonas Sklėrius (Lietuva) | Katie Paterson (Škotija) | Kazimieras Stabrauskas (Lietuva / Lenkija) | Kazys Šimonis (Lietuva) | Keith Tyson (Jungtinė Karalystė) | Klara Arnheim (Vokietija) | Kodo Chijiiwa (Japonija) | Konrad Mägi (Estija) | Kristina Õllek (Estija) | Kristjan Raud (Estija) | Léon Spilliaert (Belgija) | Leon Wyczółkowski (Lenkija) | Leonas Urbonas (Lietuva / Australija) | Mariele Neudecker (Vokietija) | Matas Menčinskas (Lietuva) | Miguel Rothschild (Vokietija / Argentina) | Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Lietuva) | Natalija Luščinaitė-Krinickienė (Lietuva) | Otto Müller (Vokietija) | Patrick von Kalckreuth (Vokietija) | Petras Kalpokas (Lietuva) | Rūdolfs Pērle (Latvija) | Šarūnas Leonavičius (Lietuva) | Semiconductor (Ruth Jarman, Joe Gerhardt) (Jungtinė Karalystė) | Tania Kovats (Jungtinė Karalystė) | Vaclovas Ratas-Rataiskis (Lietuva) | Vija Celmins (Latvija / JAV) | Vytautas Ignas (Lietuva) | Wenzel Hablik (Vokietija).
Parodoje buvo eksponuota 70 M. K. Čiurlionio kūrinių:
- „Jūra. Etiudas“ (Čt 226), 1908
- „Jūros etiudas“ (Čt 214), 1905
- „Jūros etiudas“ (Čt 177), 1905
- „Jūros etiudas“ (Čt 196), 1905
- „Uola prie jūros“ (Čt 195), 1905
- „Pajūrio vaizdelis“ (Čt 211), 1901
- „Pajūrio vaizdelis“ (Čt 212), 1901
- ciklas „Sonata nr. 5 (Jūros sonata)“ (Čt 12-14), 1908
- „Jūratės“ operos dekoracijos eskizas (Čt 209), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 206), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 207), 1908
- „Jūratės“ operos uždangos eskizas (Čt 208), 1908
- „Perkūnas“ (Čt 17), 190
- „Žaibai“ (Čt 18), 1909
- Operos „Jūratė” dekoracijos eskizas (Čg 46, p. 28), 1908
- Operos „Jūratė” dekoracijos eskizas (Čg 46, p. 29), 1908
- „Jūra naktį“ (Čt 199), 1906
- ciklas „Rūstybė“ (Čt 118, Čt 128, Čt 166), 1904
- „Jūra“ (Čg 125), 1906
- Simfoninės poemos „Jūra“ rankraštis (Čm 1), 1903-7
- „Laivas“ (Čt 167), 1905/6
- „Vinjetė (Laiveliai)“ (Čg 138), 1909
- „Naktis“ (Čt 133), 1904/5
- „Laivai“ (Čt 178), 1909/10
- „Mintys“ (Čt 102), 1907
- ciklas „Himnas“ (Čt 75, Čt 99, Čt 84), 1906
- ciklas „Sonata I (Saulės sonata)“ (Čt 19-22), 1907
- „Saulė“ (Čt 168), 1907
- „Saulėlydis“ (Čt 228), 1908
- „Saulėtekis“ (Čt 121), 1904
- ciklas „Sonata nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“ (Čt 2-3), 1908
- „Marso pasaulis“ (Čt 126), 1904/5
- „Lietuviškos kapinės“ (Čt 7), 1909
- „Naktis“ (Čt 136), 1904/5
- „Auka“ (Čt 172), 1909
- „Mintis“ (Čt 132), 1904/5
- „Naktis“ (Čt 113), 1905
- „Bičiulystė“ (Čt 179), 1906/7
- „Rex“ (Čg 134), 1908/9
- ciklas „Pasaulio sutvėrimas“ (Čt 181-193), 1905/6
Kuruota Jean de Loisy ir Bice Curiger, paroda „Van Gogas ir žvaigždės“, kuri vyko Vincento van Gogo fonde Arlyje (Prancūzija), 2024 m. birželio 1 – rugsėjo 8 d., atskleidė Vincento Van Gogo kruopščiai tapytus ir tyrinėtus darbus, kurių sukūrimą pastūmėjo jo vidinė vizija, jo patirti iššūkiai, jo žvitrus žvilgsnis, bet ir jo aplinka. Unikalus literatūrinis ir mokslinis klimatas, kuris plėtojosi antroje XIX a. pusėje taip pat buvo pristatytas visuomenei parodant tyrimus, kuriais domėjosi tuometinė visuomenė, taip pat buvo galima pamatyti žymiųjų mokslinių iliustracijų kūrėjų Étienne Léopold Trouvelot and Lord Ross darbus.
Parodoje buvo eksponuojami trys M. K. Čiurlionio darbai:
- „Naktis. Etiudas“ (Čt 202), 1904/5
- „Naktis“ (Čt 113), 1905
- „Rex“ (Čt 134), 1909
Daugiau apie parodą ČIA.
Paroda „Tavo regiu aš grožį: nuo Čiurlionio iki Kairiūkščio“ (lenk.: „Piękność twą widzę. Od Čiurlionisa do Kairiūkštisa“) vyko Ščecino Nacionaliniame muziejuje, (Ščecinas, Lenkija) 2020 m. birželio 19 – lapkričio 15 d.
Parodoje buvo eksponuoti 10 M. K. Čiurlionio darbų:
- „Pasaka (Pilies pasaka)“ (Čt 6), 1909
- „Preliudas (Vyčio preliudas)“ (Čt 16), 1909
- „Miestas“. Iš ciklo „Miestas“ (Čt 67), 1908
- „Miestas“. Iš ciklo „Miestas“ (Čt 68), 1908
- „Miestas“. Iš ciklo „Miestas“ (Čt 222), 1908
- ciklas „Rytmetis“ (Čt 197-198), 1906
- ciklas „Sonata Nr. 7 (Piramidžių sonata)“ (Čt 4-5, Čt 221), 1909
Daugiau apie parodą ČIA.
Šios senosios miesto kapinaitės, įkurtos dar XIX a. viduryje pietiniame Druskonio ežero krante, tapo ir amžinojo poilsio vieta Čiurlionio tėvams Konstantinui (1846–1914) ir Adelei (1853–1919) bei jauniausiajai seseriai Jadvygai Čiurlionytei (1898–1992).
Kapinaitės buvo padalintos į dvi dalis: stačiatikių ir katalikų. Pastarojoje stovi nedidelė neogotikinio stiliaus koplytėlė, kurios statybą rėmė vietinių turtuolių Kiersnovskių šeima. Kapinėse buvo laidojami gerai žinomi miesto gyventojai.
Šiose kapinėse ir katalikų koplyčioje lankėsi M. K. Čiurlionis, kuomet laisvu nuo mokslų metu ilsėjosi Druskininkuose. Manoma, jog menininko kelias į „didįjį mišką“ vedė pro kapinaites.
M. K. Čiurlionis septynių paveikslų cikle „Laidotuvių simfonija“ yra įamžinęs ir jau išnykusią miesto laidojimo tradiciją – laidotuvių eiseną. Druskininkuose jau Čiurlionio laikais vasaromis gatves užpildydavo turistai, atvykę į kurortą gydytis ir pramogauti. Kad laidotuvių ceremonija netrikdytų džiaugsmingo svečių būvio, ji būdavo įgyvendinama tik sutemus. Po mišių miestelio bažnyčioje už mirusįjį buvo rikiuojamasi į eiseną ir Druskonio ežero pakrante jis palydimas į paskutinę kelionę žybsint mažoms žvakių liepsnelėms.
M. K. Čiurlionis, „Laidotuvių simfonija. VI iš 7 paveikslų ciklo“ (1903) © ciurlionis.eu
❯ Jei norite pagerbti Čiurlionių šeimos atminimą, raskite Čiurlionio tėvų ir sesers kapus ↗.
Čiurlionio tėvų kapai (2024) © Vilensija, wikipedia.org
Vos keletas metrų nuo M. K. Čiurlionio artimųjų kapų auga pušis, kurios kamiene dar šiandien galime įžiūrėti žievėje įrėžtus simbolius „K Č“, o virš raidžių – kryželį. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse po sunkios ligos anapilin iškeliavusio ilgamečio Druskininkų bažnyčios vargonininko Konstantino Čiurlionio artimieji nespėjo deramai palaidoti. Vokiečių frontui artėjant, vyresnieji sūnūs tėvą palaidojo kapinėse patys, o palaikų vietą pažymėjo pušyje įrėždami inicialus, kad grįžę po karo galėtų pastatyti antkapį. Deja, dėl krašto okupacijos šeima buvo atskirta nuo Druskininkų ir gimtų apylinkių iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Antkapis buvo pastatytas tik gerokai vėliau – kuomet šalia nugulė mylimos žmonos palaikai.
Adelės Radmanaitės-Čiurlionienės palaikai kapinėse nugulė ne iškart: ji buvo perlaidota jauniausiųjų dukterų Jadvygos ir Valerijos iniciatyva tik 1974 m. Palaikai perkelti iš Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriaus kapinių į senąsias Druskininkų kapines.
Aplankę šią ramybės vietą, toliau sukame aplink Druskonio ežerą, tarytum nesibaigiančiu amžino laiko ratu. Perėję tiltelį ir eidami tiesia ilga gatvele, kairėje pusėje toliau galime matyti Čiurlionių šeimos namelius.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Šlaitingame Babrungo, Minijos intako, slėnyje esantis Gandingos piliakalnis, dar vadinamas Pilies kalnu, yra I–XIII a. buvusio gyvenamojo-gynybinio komplekso dalis. Kompleksui taip pat priklauso šalimais esantys Varkalių piliakalnis su gyvenviete, Nausodžio piliakalnis su gyvenviete, Nausodžio piliakalnis II, Gandingos senovės gyvenvietė ir Gandingos kapinynas.
Gandingos piliakalnis (XX a. pab.) © (ZKM PF 2161), Zarasų krašto muziejus
Pilies kalno, kuriame jau 1253 m. buvo minima kuršių pilis Gandyngen, šlaitai statūs – 32 metrų aukščio. Kalnas gana apardytas arimų, dirvonuojanti piliakalnio aikštelė ovali, pailga, į vakarus nuo piliakalnio yra trapecijos formos papilys su aikštele. Dar kiek už papilio – senovės gyvenvietė, prie kurios – V–III a. senkapis. Archeologai čia surado I tūkst. pab. – II tūkst. pr. gyvenvietės bei dvarvietės pėdsakų.
Šiaurės karo, vykusio 1700–1721 metais tarp Švedijos, Rusijos ir sąjungininkų, metu pilis ir gyvenvietė sudegė, o kilusi maro epidemija išnaikino daugumą gyventojų. Nuo XVII a. Gandinga persikelia į strategiškai palankesnę vietą, iki tol buvusią kaimo gyvenvietę, pavadintą Plunge.
Apie Gandingos piliakalnį yra surinkta keliolika legendų. Pavyzdžiui, kad jame yra dideli požemiai, kuriuose tą kraštą užkariavę švedai paslėpė didelius turtus, o juos saugoti pavedė velniams. Turtų sargas pasirodantis prašmatnaus ponaičio pavidalu, naktį ateina pas arkliaganius ar piemenis ugnies savo pypkei. Rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie tai, kad Gandingos apylinkėse buvusi senovės baltų šventykla, kurioje kūrenta šventoji ugnis.
❯ Maršrutas po Gandingos archeologinį komplesą su lankytinomis vietomis ↗.
Apsižvalgykime po įstabaus Lietuvos peizažo apylinkes.
Gandingos piliakalnis © Plungės turizmo informacijos centro archyvas
Štai čia ne kartą lankėsi ir Čiurlionis. Kunigaikščio M. Oginskio dvaro orkestras, kuriame grojo ir Čiurlionis, dažnai koncertuodavo Gandingos pilalėse. Vienos didžiausių iškilmių tais laikais vykdavo per kunigaikščio Mykolo Oginskio vardines. Rugsėjo 29 d., Mykolinių proga, po iškilmingo koncerto Rietave, kuriame grodavo Rietavo ir Plungės orkestrai, šventė persikeldavo į Gandingos piliakalnio apylinkes, o vėlesniais metais – į Astreikio lankas Varkalių kaime.
Piliakalnio viršūnėje Plungės kunigaikštis rengdavo pokylius. Svečiai atvykdavo net iš užsienio. Gėrimais ir užkandžiais nuklotas būdavo visas pilies kalnas. Gretimoje kalvelėje stovėjo narvai su lapėmis, vilkais, zuikiais, vanagais. Vos tik eiguliai išlaisvindavo miškų žvėris, pasigirsdavo šūviai. Valstiečiams piliakalnio papėdėje stovėdavo atskiras stalas. Kaimo jaunimas organizavo sporto varžybas, imtynes, lenktynes, kilnodavo sunkumus. Dvarininkai viską stebėdavo iš viršaus ir įteikdavo prizus laimėtojams.
Apie tai vaizdžiai yra aprašiusi mokytoja, kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė:
[…] Tai buvo didelė šventė, pilalėse kalnai kalneliai nusėti apylinkių gyventojų, orkestrai grojo. Buvo ruošiamas komiškas bėgimas maišuose, dalinami prizai. Lipo į kartį, kur buvo sukabinėti vertingi daiktai, nugalėtojai sveikinami maršu. Nakvojo muzikantai iš karčių suręstose palapinėse, apdengtose šienu.
Ši vietovė – tikra mįslė. Ant didesniosios pilalės, nupjauto kūgio formos, pusračiu riogsojo koks šimtas akmenų, maždaug po 1 kub. m. Kam jie suvilkti, niekas nežinojo. Visur ąžuolai. Po mažąja pilike, pasakojo seneliai, palaidotas žymus pagonių dvasiškis su turtais, esąs požemis. [...] Suskaldė tuos mįslingus akmenis, dėjo juos į pamatus, statė rūsius, sunaikindami senovę. Tik vieną akmenį ąžuolų šaknys išlaikė, jo neįstengė žmogus išrauti, jis – apsamanojęs, sulindęs į žemę, senovės liudininkas, M. K. Čiurlionio amžininkas, tebetūno.
Šioje brangioje, paslaptingoje vietoje jautrios prigimties jaunuoliui, M. K. Čiurlioniui, daug reiškė praleisti naktį, pasiklausyti ąžuolų šlamėjimo, prisiminti girdėtas pasakas apie paslaptingą moterį, velniuką-vokietuką. Visa ši aplinka buvo pilna romantikos ir paslaptingumo. Gal ji ankstyvoje jaunystėje sužadino stiprius įspūdžius, gal tai buvo pirmieji daigai, įsilieję į kūrybinę prigimtį? Gal šie atsiminimai paskatino pasaulį matyti panašų į pasaką?..
Šiandien galime tik įsivaizduoti, kokią įtaką Čiurlionio pasaulėžiūrai padarė orkestro koncertai įvairiose tokio ypatingo grožio Lietuvos vietovėse kaip Gandinga. Tačiau žvalgydamiesi ir vaikščiodami čia, galime savęs paklausti: ar mus šie vaizdai įkvepia? Jeigu taip, kodėl negalėjo įkvėpti ir Čiurlionio, žengiančio kūrybos keliu?
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, ciurlionis.eu, visitplunge.lt, suduvosgidas.lt
Pasivaikščiojimą aplink ežerą užbaigiame ties vienu iš Druskininkų simboliu tapusio ikoninio objekto.
Čiurlioniui jau išvykus iš Druskininkų į platųjį pasaulį, tačiau vis sugrįžtant į šeimos namus, apie 1905–1909 m. kurorto akcinės bendrovės nario bankininko Adolfo Kiersnovskio iniciatyva Druskonio ežero pakrantės peizažą pakeitė mūrinė, moderno bruožų su neoklasicistinėmis detalėmis vila „Linksma“, tapusi viena iš ryškiausių to laikmečio ženklų.
Vila „Linksma“ © atraskdzukija.lt
Yra išlikusių istorinių liudijimų, kad į šią vilą M. K. Čiurlionis ateidavo mokyti groti fortepijonu savo jaunystės draugę, vilos savininko jauniausiąją dukterį Gražiną Kiersnovskytę, o su kita seserimi Zofija Kiersnovskyte eidavo tapyti gamtos.
Iš pradžių pastatas atliko reprezentacinę miesto ir šeimos rezidencijos funkciją; iki Antrojo pasaulinio karo objektą valdė Kiersnovskių giminė, o po karo pastatas ėjo iš rankų į rankas ir tarnavo skirtingiems tikslams. 1996 metais jame įkurtas ir iki dabar veikia Druskininkų miesto muziejus.
LANKYMO INFORMACIJA
❯ Įprastas muziejaus darbo laikas*:
I–VII: 10–18 val.
* Prieš atvykstant darbo laiką ir lankymo sąlygas siūlome pasitikrinti muziejaus puslapyje ↗.
❯ Praturtinkite savo pažintį ir užsisakykite vieną iš muziejaus siūlomų edukacinių užsiėmimų ar ekskursijų ↗.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
Jau nemažai sužinojome apie Palangą ir Čiurlionio laiką čia. Tačiau negalime neaplankyti šių Palangos grafo Tiškevičiaus rūmų ir parko. Čia seksime ne tik Konstantino ir Sofijos pėdsakais, tačiau ir šiandienos ženklais, skirtais jų meilei. Kartu geriau pažinsime ir grafus Tiškevičius.
Nors Čiurlionis Palangoje lankėsi ne kartą, tačiau kiek ir kokiomis progomis tiksliai nežinome. Vis dėlto jo ir tuo metu dar sužadėtinės Sofijos viešnagė kurorte 1908 metų vasarą, kaip jau turėjome galimybę įsitikinti, ryškiai įsirėžė jųdviejų prisiminimuose.
Galime tik įsivaizduoti, o galbūt prisiminti ir iš savo patirties: kokios ryškios spalvos, kiek grožio aplink, kaip visa tai džiugina, kai esame karštai įsimylėję. Juk tokie, ką tik susižadėję, buvo ir Sofija su Čiurlioniu!
Taigi, žinome, kad Čiurlionis tą vasarą gyveno netoli Birutės parko, o Sofija kurorto centre. Mažai abejonių, kad poros pasivaikščiojimų maršrutas vedė ir po šių rūmų parką, ir Birutės kalno link. Tad pasivaikščiokime ir mes.
Rūmų parkas
Birutės kalnas (XIX a.) © vietosdvasia.lt
Dvaro sodyba pradėta formuoti dar 1848 metais. Paveldėjęs tėvo turtą ir Palangos šeimininku tapęs Feliksas Tiškevičius nusprendė pasistatyti rūmus, o kartu su jais 1897–1899 metais buvo įkurtas ir šis parkas. Grafo užsakymu jį projektavo visoje Europoje garsus kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė. Parkui parinkta vieta unikali tiek gamtiniu, tiek kultūriniu požiūriu: dvaro rūmai įkomponuoti kaip pagrindinis akcentas tarp parko tvenkinio ir legendinio Birutės kalno – istorinės senovės lietuvių šventovės, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą. Grafų Tiškevičių rūmai su parku ir jame esančiais mažosios architektūros elementais: sargine, Birutės kalno koplyčia ir XIX–XX amžių sandūroje Birutės kalno šiaurinėje papėdėje įrengtu Lurdu – viskas sudaro vertingą kultūrinį kompleksą.
Parkas labai dinamiškas, pasižymi stebinančia kompozicinių komponentų gausa: centre, abipus dvaro rūmų suprojektuoti aiškių geometrinių formų parteriai, nuo kurių atsišakoja į parko gilumą vedantys, vingiuoti takeliai. Iš pirmo žvilgsnio, chaotiškai atrodantis parko takų tinklas išdėstytas taip, kad čia vaikštinėjančiam lankytojui atsivertų nesikartojantys, daugiaplaniai gamtovaizdžiai. Nors parko erdvinėje ir planinėje struktūroje išryškinti natūralios pajūrio gamtos elementai, dominuoja pušys, projektuojant parką nemažai augalų atsivežta iš Berlyno, Karaliaučiaus ir kitų Europos botanikos sodų. Iš viso parke priskaičiuojama apie 500 medžių, krūmų bei vijoklių rūšių.
Vaikščiodami po parką galime įsivaizduoti, kaip čia aistringai apie vienas kitą, muziką, dailę, literatūrą, supančią gamtą ir daugybę kitų temų kalbėjosi Sofija su Mikalojumi.
Rūmai
Tiškevičiaus parkas ir rūmai (XX a. pr.) © Palangos savivaldybės viešoji biblioteka
1895 metais Feliksas Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui pavedė suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus. Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų bei kompozicijos elementų. Pastatas yra taisyklingos konfigūracijos, lenkto fasado su puslankio pavidalo terasa. Į ją pakylama laiptais, kuriuos puošia Paryžiuje padaryta liūto skulptūra ir vazos. Pietinėje rūmų fasado pusėje – kolonų portikas ir terasa su baliustrada. Iš šios pusės patenkama į rozariumą.
Prie vakarinės rūmų fasado pusės yra prijungta neorenesansinio stiliaus bruožų turinti aštuoniakampė koplyčia, kurios stogas yra kupolo formos. Rūmų fasadai yra dviejų tarpsnių, langai ir portalai dekoruoti orderiniais elementais.
1939 m. Tiškevičiai Lietuvos Vyriausybei siūlė nupirkti parką su rūmais. Ten buvo planuojama įrengti Lietuvos Respublikos prezidento reprezentacinę vasaros rezidenciją. Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti 1957 m., pagal architekto Alfredo Brusoko projektą.
1963 metais rūmuose atidarytas dabartinio Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, veikiantis iki šiol.
❯ Šalia laiptų, iš fontano pusės įrengtoje stendinėje parodoje, galite plačiau sužinoti apie Čiurlionį.
❯ Menininko prisiminimas įamžintas ir vardinėje rožių alėjoje, esančioje vidinėje rūmų pusėje – čia pasodinta M. K. Čiurlioniui skirta rožė.
Viešėdami Palangoje tą 1908 metų vasarą Čiurlionis su Sofija ne tik džiaugėsi vienas kitu ir aplinka. Ne mažesnę meilę abu rodė kūrybai.
Kaip jau kalbėjome, tuo metu pradėjo kūrybines diskusijas apie lietuvišką operą „Jūratė“, Čiurlionis per tą laiką nutapė „Sonatą Nr. 5 (Jūros sonatą)“ (1908) ir diptiką „Preliudas ir Fuga“ (1908), o Sofija rašė.
M. K. Čiurlionio diptikas „Preliudas. Fuga“ (1908) © ciurlionis.eu
Jos prisiminimuose apie šį laiką galime įžvelgti, kaip jie vienas kitą palaikė ir skatino kurti:
Ryte jis anksti kėlėsi, ėjo į jūrą, maudėsi, stebėjo jūrą ankstyvą rytmetį ir jau 9 ryte buvo mano kambarėlyje, kur laukiau paruošus pusryčius. 10 valandą jau skyrėmės, – palydėjau, t.y. jis mane palydėdavo į pajūrį maudytis ir nuskubėdavo prie savo darbo. Aš išsimaudžius grįždavau ir rašydavau porą valandų, nes „režimas“ reikalavo, kad šeštadienį rodytume vienas antram, ką padarę. Aš ėjau žiūrėti paveikslų... ir sakyti savo nuomonės, o paskui pas mane jam skaičiau, ką parašius.
Jeigu turite laiko, aplankykite Gintaro muziejų ir susipažinkite su Čiurlionio pamiltos jūros didžiausiu turtu.
LANKYMO INFORMACIJA
❯ Įprastas muziejaus darbo laikas*:
(vasaros sezono metu: nuo 05-15 iki 09-15)
II–VI: 10–20 val.
VII: 10–19 val.
(ne vasaros sezono metu: nuo 09-16 iki 05-14)
II–VI: 10–18 val.
VII: 10–17 val.
* Prieš atvykstant darbo laiką ir lankymo sąlygas siūlome pasitikrinti muziejaus puslapyje ↗.
❯ Praturtinkite savo pažintį ir sudalyvaukite šeimoms skirtoje edukacijoje „Čiurlionis Palangoje: laiškai, jūra ir Zo“ ↗.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, zemaitiuzeme.lt, autc.lt, lndm.lt, M. K. Čiurlionis „Laiškai Sofijai“ („Vaga“, 1973)
Pasivaikščiokime jūros tiltu, kuriuo romantiškai vaikščiojo ir Sofija su Čiurlioniu.
Tiltą į jūra pastatė grafas Juozapas Tiškevičius 1890 metais. 1867 m. nutiesus geležinkelio ruožą Kaunas–Virbalis, stipriai sumažėjo prekybos srautai, einantys per Palangą. Kadangi iš pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais beveik nebuvo, siekdamas prekiauti Palangos plytinėje išdegtomis plytomis ir kitomis prekėmis, grafas nutarė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją. Jis pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų bei polių ir į jūrą nutiesė apie 630 metrų ilgio medinį tiltą, kurio galas buvo užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką. Antras tilto galas siekė pirmąją vilą prie jūros, kur stovėjo daržinė-sandėlys prekėms krauti. Tai tas pats pastatas, kuriame įvyko pirmasis lietuviškas spektaklis.
Palangos tiltas (XX a. 1 deš.) © Paulina Mongirdaitė (LJM FK 964), Lietuvos jūrų muziejus
Prekėms iki tilto gabenti buvo pastatytas geležinkeliukas, kurio atšaka ėjo nuo plytinės, apjuosdavo senąjį Tiškevičių sodą, čia pasukdavo link tilto ir tęsėsi iki pat jo galo. Kurortinio sezono metu bėgiai buvo naudojami poilsiautojų pramogoms – juo atviruose vagonėliuose ir tramvajumi važinėdavo vasarotojai. Tiškevičiai neįvertino to fakto, kad norint jog prieplauka tinkamai tarnautų kaip uosto įrenginys, ją reikia prailginti bei pastatyti antrąjį molą, tad prieplauka nebuvo saugi. Per audras laivams tekdavo slėptis Klaipėdos uoste. Negilinama, per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkystė buvo nutraukta, o audrų apniokotas tiltas suremontuotas ir nuo 1892 m. pradėtas naudoti tik poilsiautojų pasivaikščiojimui.
Žinoma, ir Sofija su Čiurlioniu lankydamiesi Palangoje juo vaikščiojo. Štai ji savo atsiminimuose apie šį laiką rašo:
Ir pykome, ir juokėmės dėl to nelemto susitikimo ant tilto. Nors laiškai lakstė į vieną ir į kitą pusę kas trys dienos, tačiau bene dvi ar dvi su puse dienos buvome abu Palangoje... ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs – ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Tokia ryški ta valanda! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros – viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti – juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites.
– Pagaliau! Kada atvažiavai?
– Užvakar pavakary, iš Liepojos arkliais.
– Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu.
– Beveik visą dieną išbuvau ant tilto – taip buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto...
Taip, puikiai buvo sugalvota (gal ir mano), ir pertat žuvus viena diena.
Ar šiandien, kai kiekvieną akimirką galime susiskambinti, susirašyti, galėtume įsivaizduoti, kad su mylimu žmogumi susitariame susitikti už dviejų savaičių, lygiai 12 valandą dienos ant Palangos tilto? Toks tai buvo Čiurlionio laikas.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
Viena žymiausių ansamblio skulptūrų – Glėbo ežero pakrantės „Žaltys Žilvinas“. iš vandens vertikaliai išnirusį žaltį nudrožė S. Karanauskas, o geležinę karūną – kalvis V. Jarutis.
Daugiau kaip keturiasdešimt metų drėgnoje vietoje stovėjusią skulptūrą dar 2019 m. dėl galimos griūties teko perkelti į uždarą patalpą. Restauravimo taryba rekomendavo skulptūrą restauruoti ir spręsti, kur ją eksponuoti, o vietoje jos pastatyti kopiją. Taip 2021 metais senosios skulptūros vietoje atsirado nauja, kurią iš ąžuolo išdrožė varėniškis tautodailininkas Mindaugas Vyšniauskas, o karūną nukalė žinomas krašto kalvis Stasys Truncė.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Iš Senosios Varėnos ir Varėnos krašto jau leiskimės link Druskininkų. Kelionė neprailgs, nes ją paįvairinsime pažintimi su mūsų senajai kultūrai būdingu medžio drožybos menu, kalvyste, kitais tautodailės elementais ir pamatysime, kaip šiomis kūrybos priemonėmis atskleidžiamas Čiurlionio atminimas, kartu – įvairiapusė Dzūkijos istorija.
Prieš pusamžį, 1975–1976 metais, minint Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines, Perlojoje stovyklavę 26 tautodailininkai (vadovas skulptorius S. Šarapovas) sukūrė per dvidešimt mažosios architektūros kūrinių – medžio skulptūrų bei stogastulpių, dekoruotų reljefiniais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis (liaudies dainų ir pasakų motyvais, stilizuotais Zodiako ženklais, M. K. Čiurlionio kūrybos įvaizdžiais), daugiaspalve tapyba ir ažūrine metalo plastika. 14-oje vietų palei kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų grupėmis ir pavieniui išdėstytų skulptūrų ansamblis pavadintas M. K. Čiurlionio keliu.
M. K. Čiurlionio kelio atidarymas © Liudvikas Ruikas (LFS Rui 162), Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Kaip vaizdžiai pažymi ilgametis M. K. Čiurlionio namų-muziejaus Druskininkuose vadovas Adelbertas Nedzelskis, „bėgantis laikas vis labiau išryškina šių kūrinių vertę. Šiandien ansamblis suvokiamas kaip reikšminga to laikotarpio Lietuvos tautodailės paroda, įkomponuota į nuostabaus grožio Dzūkijos gamtovaizdį“. 2018 metais šis ansamblis įtrauktas į Valstybės saugomų objektų sąrašą. Pasitinkant 150-ąjį jubiliejų didžioji dalis kūrinių buvo restauruoti.
Čiurlioniui, kurį pažinę geriau neabejotinai pavadintumėte kosmopolitu, lietuvių tradicijos ir tautodailė atrodė svarbios, buvo tai, ką turėtume išsaugoti, mūsų meno ir lietuvių identiteto savastis. Toks požiūris atsiskleidžia ir jo kūryboje, ir išlikusiuose laiškuose ar dienoraščiuose. Pavartę menininko eskizus ar piešimo albumėlius, aptiktume kelias dešimtis kūrinių, kuriuose pavaizduoti koplytstulpiai, kryždirbystės kūriniai, lietuviško kaimo architektūros elementai ar apeiginiai įvykiai.
M. K. Čiurlionio stogastulpių, kryžių puošybos elementų ir Druskininkų eskizai (1905–1909) © ciurlionis.eu
Rengdamas Antrąją lietuvių dailės parodą, jis 1908 metais „Vilniaus žiniose“ taip kvietė:
Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilaisvinime. Ji yra pirmutinės meilės, dailės pamylėjimo apsireiškimas, pirmutinis dvasios apsireiškimas, pirmutinis tvėrimo apsireiškimas. [...] Antrosios lietuvių dailės parodos valdyba, kreipdamasi ypatingai į gerbiamuosius tautiečius ir tautietes, gyvenančius sodžiuj, kuo karščiausiai prašo, nes laiko jau nebedaug beliko, juo greičiau prisiųsti savo gražius išdirbinius, kaip antai: juostas, divonus, žiurstus, išpjaustytas dėžutes, šaukštus, lazdas ir apskritai visokius namie vartojamus papuoštus daiktus, bet papuoštus savotiškai, senovišku lietuvių būdu.
M. K. Čiurlionio kelyje vyraujantys stogastulpiai – sena lietuvių tradicija, priskiriama paminklinei arba mažajai architektūrai, labiausiai paplitusi Žemaitijos, rytų Aukštaitijos, Dzūkijos regionuose. Stogastulpiai daugiausia statyti pakelėse, prie sodybų, rečiau kapinėse. Jie kildinami iš nedidelio aukščio antkapinių paminklų, panašių į krikštus – vieną iš pačių seniausių memorialinių paminklų formų, paplitusią protestantiškoje Mažojoje Lietuvoje ir aplink, darytus iš medžio, puoštus kiaurapjūviu.
Vertikalų, nuo kelių iki 7–8 metrų aukščio galintį siekti stogastulpį sudaro keturkampis, daugiakampis arba kartais profiliuotas liemuo. Prie jo pritvirtinti vienas arba keli stogeliai – jų pamatysime keturkampių, daugiakampių arba apskritų, kampus remia lenktos atramos. Pagal stogelių skaičių išskiriami vienaukščiai, dviaukščiai ir triaukščiai stogastulpiai. Atramos ir stogelių kraštai, kartais ir liemuo, gausiai dekoruojami geometriniu, stilizuotu gyvūniniu ar augaliniu kiaurapjūviu ornamentu. Stogastulpio viršuje dažnai pamatysime ažūrinę viršutinę dalį, vadinamą saulute – tai lietuvių geležinių kryžių rūšis; sakralinių pastatų, memorialinių paminklų geležinės viršūnės ir dekoratyviniai interjerų puošybos elementai. Kaltos geležinės saulutės sudaro didžiausią paminklinės kryždirbystės dalį.
A. Liaukaus saulutė (2005) © Ramūnas Virkutis (2020), LATGA, vle.lt
Garsus Čiurlionio laikų dailės istorikas, muziejininkas ir dailininkas Paulius Galaunė (1890–1988) viename savo straipsnių dar 1930 metais rašė:
Mėgiamiausia ir plačiausiai pasireiškusi mūsų liaudies meno šaka yra įvairių rūšių medžio išpjaustymai. [...] Tiems įvairiems pjaustymams mūsų liaudyje buvo ne tik plati dirva, bet ir būdas pareikšti savo įvairumui ir originališkumui. To skatintojas buvo šis reiškinys: pirma, kaip jau esame pabrėžę kalbėdami apie architektūrą, lietuvių tauta nuo seniausių laikų gyveno nepereinamų miškų plotuose, todėl skulptūrinėms formoms sudaryti medžio medžiagos buvo čia gana. [...] Medžio medžiaga yra lengviausia apdirbti primityviausiais įrankiais, paprasčiausiu peiliu. Peilį gi lietuvių tauta labai seniai vartojo; jis visais mūsų liaudies meno gyvavimo laikotarpiais buvo kuo plačiausiai vartojamas sodžiaus dailininko įrankis. Todėl beveik kiekvieną medžio dirbinį mūsų liaudis puošia įvairiais būdais pjaustytomis formomis bei raštais. [...] šiandieną ir svetimšaliai pripažįsta, kad lietuvių liaudis per tą skulptūrą, kaip ir per medinius stogastulpinius kryžius, pasako vakarų Europos žmogui apie save daug daugiau, negu galėjo tikėtis. [...] Kokiomis meninėmis formomis ta mūsų skulptūra reiškėsi, kokią vidaus kalbą mūsų liaudies skulptorius įdėdavo į ją yra mūsų uždavinys – sekti. [...] Ta mūsų skulptūra iki šiol yra gyvas liaudies buities reiškinys.
Neabejojame, kad patys smalsiausi iš jūsų ryšis sustoti kiekvienoje iš keturiolikos stotelių, tačiau bent kelias, labiausiai jus intriguojančias, pamatyti tiesiog būtina! O tyrinėdami skulptūras ir stogastulpius pabandykime įžiūrėti, kokie vaizdiniai ar siužetai ten pavaizduoti.
Šią M. K. Čiurlionio kelio I kompozicijų grupę sudaro I. Užkurnio ir A. Gedvilos skulptūros:
❯ I. Užkurnio skulptūra „Čiurlionis“
❯ A. Gedvilo „Čiurlionio gimimas“ – tai dviaukštė skulptūra su figūriniais bareljefais pirmo aukšto pastogėje ir su kalvio J. Praninsko nukalta geležine augalinių formų saulute; bareljefus ištapė M. Bičiūnienė.
Abi kompozicijos aptvertos tvorele. Ant tvorelės yra B. Dabruko dekoratyvinė lenta, kurioje įrašytos kelio ansamblio kūrėjų pavardės.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
1862 nutiesus San Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir pastačius geležinkelio stotį 4 km į pietvakarius nuo Senosios Varėnos (tuomet Varėnos) pradėjo kurtis gyvenvietė, pavadinta Varėna II. Čia ir esame mes.
Apie 1870 metus, prieš Čiurlionių šeimai persikraustant į šalimais esančią Senąją Varėną, čia buvo 3 namai su 50 gyventojų. Varėna pradėjo sparčiai augti 1894-aisiais, nutiesus geležinkelį į Suvalkus (veikė iki 1920 m.). Miestelis ypač stipriai nukentėjo per II-ąjį pasaulinį karą.
Senoji Varėna © Judelis Mileras, miestai.net
Iš Varėnos geležinkelio stoties M. K. Čiurlionis 1889–1911 metais daug kartų keliavo Vilniaus, Varšuvos bei Sankt Peterburgo kryptimis. Iš jos jis vienkinkiu vežimu, tarmiškai vadinamu brikele, grįždavo namo į Druskininkus. Tad Varėna – tarytum vartai, jungtis su Čiurlionio gimtuoju kraštu.
Esame naujai įrengtame Čiurlionio skverelyje, besiglaudžiančiame šalia Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos. Pirmoji biblioteka Varėnoje buvo atidaryta dar 1947 metais.
Skverelyje bibliotekos fasadą puošia didelio formato sieninė tapyba, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909 m.). Kūrinio autoriai – žinomi menininkai Žygimantas Amelynas ir Arminas Raugevičius, sukūrę piešinius ant ne vieno pastato visoje Lietuvoje.
M. K. Čiurlionis „Pasaka (Karalių pasaka)“ (1909) © ciurlionis.eu
Čiurlionio nutapyti du karaliai laiko rankose spinduliuojančią kaimo sodybą. Slėpiningas nakties gamtos gyvybingumas, kosminė žmonių gyvenimo begalybė, dabarties ir praeities sambūvis, tautosakinė epinė karalių bei pilių reikšmė, liaudies kultūros išaukštinimas. Jonas Rūtenis istorinėje biografinėje apysakoje „Čiurlionis“ rašė:
Tame tamsiame milžiniškame miške jie ieškojo tos vietos, iš kur švieselė švietė. Ir pagaliau jie rado ant žemės, tarp galingų tamsių stuobrių, mažytį saulės šviesa spindintį daiktelį. Karalius jį paėmęs į rieškutes ir drauge su Karaliene ilgai žiūrėjo ir stebėjosi, klausdami vienas kito – kas čia galėtų būti? O tai juk paprastas, mums taip gerai visiems žinomas, lietuviškas kaimas. Jis spindi pasauliui savo savotiška kultūra.
Todėl tiek gimimo vietą įamžinanti skulptūra, kurią ką tik aplankėme Senojoje Varėnoje, kurioje iš mažo namelio sklinda šviesa, tiek šis paveikslas, kuriame karaliai saugo mažą saulės šviesa spindintį kaimelį, simbolizuoja iš Varėnos krašto po visą pasaulį pasklidusią Čiurlionio kūrybos šviesą.
Ant šalia esančios sienos galima pasigrožėti dar vienu grafikos piešiniu – natomis iš Mikalojaus Konstantino preliudo d-moll ir H-Dur bei vienomis ryškiausių, ne vieną įkvėpusiomis menininko mintimis apie gyvenimą, kūrybą ir žmogaus vidinį pasaulį.
Tokia idėja kilo jaunajai varėniškei Viltei Beržanskaitei, kuri nusprendė savo pasiūlymą pateikti Varėnos rajono savivaldybės organizuojamam gyventojų iniciatyvų konkursui. Idėją išpildė vienas iš didžiojo sieninio piešinio autorių Žygimantas Amelynas ir studija „Gyva grafika“.
Prisėskime ant suoliuko ir besigrožėdami įspūdingu Čiurlionio pasauliu pasiklausykime kompozitoriaus muzikos:
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, ciurlionis.eu, visitvarena.lt, varenosvb.lt, vle.lt, varenoskultura.lt, Jonas Rūtenis „Čiurlionis“ („Vaga“, 1993)
Priešais bažnyčią, klebono Pranciškaus Čivilio iniciatyva ir geros valios žmonių dėka, 2015 metais iškilo skulptūra „Angelas“. Ją sukūrė skulptorius Mantas Paulauskas.
Bažnyčios globėjui Šv. arkangelui Mykolui skirtos skulptūros postamente pritvirtinta lentelė su iškalbingais Šventojo Rašto žodžiais: „Angelų akyse giedu Tau, Viešpatie, giesmę, lenkiuosi Tavo šventovei...“.
Šie žodžiai įkvėpė ir patį kūrinio sumanymą. Per skulptūros pašventinimą, klebonas P. Čivilis sakė, jog idėja kilo iš psalmės, kurioje kalbama apie Dievo siųstus angelus, saugančius kiekvieną žmogų jo gyvenimo kelyje: „Angelams Dievas liepė sergėt kiekvieną Tavo gyvenimo žingsnį… Jis išsaugos Tave kelyje ir nuves į vietą, kurią esu Tau paskyręs. Skaitykis su juo ir klausykis jo balso.“
Angelas čia tampa ne tik estetine, bet ir dvasine žyme, primenančia tikėjimo, vilties ir meilės svarbą. Jis ne tik saugo parapijiečius, bet ir pasitinka visus keliaujančius pro šalį. Skulptūros pašventinimo metu Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozapas Matulaitis palinkėjo, kad kiekvienas žmogus patirtų jos globą, o skulptūra taptų kovos su blogiu simboliu.
Skulptūra sukurta remiantis Čiurlionio kūrybos motyvais. Ne viename menininko paveiksle galite pamatyti vaizduojamus angelus, tačiau prie bažnyčios stovinti skulptūra labiausiai primena angelą, pavaizduotą M. K. Čiurlionio kūrinyje „Auka“ (1909 m.).
M. K. Čiurlionis „Auka“ (1909) © ciurlionis.eu
Būtent vaizduojant angelus labiausiai išryškėja laisvas Čiurlionio požiūris į ikonografiją: angelas jam yra ne kokios nors konkrečios religijos apibrėžta būtybė, o daugiaprasmis simbolis. Tai kartu ir užuominos į Biblinę Kaino ir Abelio istoriją, tačiau ne konkretizuojamą, o paverstą bendruoju aukojimo simboliu.
„Aukos“ angelas – lyg tarpininkas tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus, priimantis sprendimą – priimti auką ar ne. Taip pat jis, stovintis pačiame laiptų viršuje, gali simbolizuoti aukščiausią žmogaus dvasinės evoliucijos pakopą.
Dvasingumo simboliai ir temos dažnai pasikartoja Čiurlionio darbuose, todėl ir mūsų kelionė bus pripildyta ne tik gamtos grožio, įdomių Čiurlionio ir jo šeimos gyvenimo istorijų ar vis dar gyvų seniausių lietuviškos tradicijos ženklų, bet ir apmąstymų apie amžinąsias vertybes.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
Nuo šios vietos pradedame kelionę Čiurlionio keliu. Čia, kur 1875 metais rugsėjo 22 d. gimė ir pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Į Senąją Varėną, kuri tuo metu vadinta tiesiog Varėna, būsimieji Čiurlionio tėvai Adelė ir Konstantinas persikėlė 1874-aisiais, tik susituokę Liškiavos bažnyčioje. Čia Konstantinas Čiurlionis gavo vargonininko darbą ir gyvenamąją vietą. Varėnoje Čiurlionių šeima gyveno neilgai ir po kelerių metų persikraustė į Druskininkus.
Varėnos miestelis po Pirmojo pasaulinio karo (1920) © Kazys Lukšys, miestai.net
Prieš jus modernios architektūros Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia – jau trečioji Senosios Varėnos katalikų bažnyčia. Pirmoji, pastatyta dar 1776 m. seniūnijos valdytojo Mykolo Bžostovskio iniciatyva, 1915 m. rusų kariuomenei traukiantis nuo vokiečių sudegė su visu savo turtingu archyvu. Naujai paskirto kunigo Leono Markuckio iniciatyva 1921 m. bažnyčia atstatyta, tačiau vėl sudegė 1944-aisiais.
Atgimimo pradžioje vis dažniau pradėta kalbėti apie bažnyčios atstatymą. 1989 m. suburtas ir bažnyčios statybos organizacinis komitetas, kuris pagal to meto tvarką pateikė prašymą Centro komitetui Maskvoje statyti bažnyčią. Nors teigiamo atsakymo nelabai kas tikėjosi, tačiau jis buvo gautas! Nuspręsta pastatyti didingą 35 metrų ilgio ir tokio paties aukščio šventovę. Statybomis rūpinęsis klebonas Pranciškus Čivilis turėjo aiškią viziją – naujoji bažnyčia turi atspindėti čia gimusio ir ankstyvąją vaikystę praleidusio Čiurlionio kūrybos dvasią.
Pradėta statyti 1991 metais, ji buvo baigta ir pašventinta 1994 m. lapkričio 8 d. Bažnyčios architektai – Brunonas Bakaitis ir Gediminas Baravykas. Pastato architektūra remiasi Čiurlionio tapyboje būdingais ritmais ir formomis. Ryškiausias elementas– prieš bažnyčią stovinti atvira varpinė su pavasarį skelbiančiu varpu lyg iš Čiurlionio paveikslo „Pavasario motyvas“. Pakabintas varpas irgi ypatingas – Magdeburgo (Vokietija) ir Voronežo (Rusija) vyskupijų dovana.
Prieš užeidami į bažnyčios vidų apeikime šventorių, kuriame dvi reikšmingos skulptūros.
Praėję pro varpinę sukame kairiau klebono įrengtu žvaigždžių taku, vedančiu link 2021 metais pastatytos skulptūros, kuri žymi apytikslę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo vietą.
Tiksli M. K. Čiurlionio gimimo vieta Senojoje Varėnoje ilgai nebuvo žinoma. Istorikės Laimos Vileikienės, atlikusios M. K. Čiurlionio gyvenamosios vietos istorinių-ikonografinių dokumentų analizę, teigimu, „bažnyčios tarnai gyveno prie bažnyčios stovėjusiame parapijos name“. 2017 m. pavyko tiksliau nustatyti Čiurlionio gimimo vietą, ją lokalizuojant prie bažnyčios buvusiuose pastatuose pagal iš Sankt Peterburgo parsivežtą XIX a. žemėlapį, kuriame aiškiai matomi pirmosios bažnyčios ir penkių šalia esančių pastatų kontūrai. Viename iš jų ir gyveno bažnyčios vargonininkas Konstantinas Čiurlionis su šeima.
Varėnos rajono savivaldybės administracijai paskelbus M. K. Čiurlionio gimimo vietos įamžinimo konkursą, jį laimėjo skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architekto Gintaro Čaikausko kūrinys: miniatiūrinė bažnyčia ir penki namai, viename kurių spindi gimusio Čiurlionio šviesa. Kaip rašo menotyrininkė Aušra Česnulevičienė, kūrinys sukurtas pagal puikiai žinomą paveikslą „Karalių pasaka“, kuriame pavaizduoti du karaliai delnuose laikantys saulės apšviestą kaimelį.
Eidami toliau aplink šventorių dėmesį atkreipkite ir į 2011 m. sukurtą Manto Paulausko skulptūrą, primenančią Čiurlionio krikšto faktą. Ji pastatyta šalia rastų ir paženklintų senosios bažnyčios pamatų. Krikštą liudija išlikusios bažnyčios knygos. Spėjama, kad Mikalojaus vardą Čiurlionis gavo būtent dėl šios bažnyčios pavadinimo arba netrukus turėjusios vykti Mykolinių šventės. Kaišiadorių vyskupijos ir kitų rėmėjų rūpesčiu iškilęs paminklas – dangų skrodžiantis akmens monolitas su užrašu ir debesėliu. „Nesinorėjo cituoti Čiurlionio kūrybos, paveikslų, bet jo mintys skraidė ant debesų“, – sako skulptorius.
Užeikime į bažnyčios vidų. Pažvelkite į menininko Vytauto Švarlio sukurtus vitražus, kurie taip pat žymi Čiurlionio krikštą. Įspūdingi ir iš Pietinės Anglijos atgabenti vargonai. Žinoma, tai ne tie patys vargonai, kuriais grodavo Čiurlionio tėvas. Tačiau galime įsivaizduoti, kaip kažkada šioje vietoje, Senojoje bažnyčioje, skambėdavo Konstantino grojami vargonai, kurių garsus girdėjo jų pirmagimis Mikalojus.
Susipažinę su Čiurlionio pradžių pradžia, jo takais keliausime toliau, įsitikindami, kokią įtaką ir palikimą šis kūrėjas paliko iki šių dienų.
LANKYMO INFORMACIJA
❯ Bažnyčios durys atviros*:
I–V: 18–20 val.
VII: 11–13 val.
* Prieš atvykstant lankymo sąlygas siūlome pasitikrinti bažnyčios puslapyje ↗.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, ciurlionis.eu, visitvarena.lt, bernardinai.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Priartėję prie Druskininkų, stabtelkime legendinio Dzūkijos tautodailininko Antano Česnulio Naujasodėje įkurtame skulptūrų ir poilsio parke. Savomis rankomis 1988 metais pradėjęs šį išskirtinį parką, menininkas gyvą išlaiko senąją lietuvių skulptūrinę medžio drožybos tradiciją iki šių dienų.
Antanas Česnulis gimė 1948 m. Kriokšlio kaime, Varėnos rajone. Parodose dalyvauja nuo 1976-ųjų. Jo kūriniai stovi įvairiose Lietuvos ir užsienio vietovėse, buvo eksponuojami ne vienoje šalyje, net Indijoje! Kupinas kūrybinės energijos menininkas nė dienos neleidžia laiko veltui. Išraiškingais charakteriais, nuotaikomis bei judesiais, įvairūs A. Česnulio darbai yra unikalūs ir gyvybingi.
Skulptūrų ir poilsio parke eksponuojamos įvairios teminės kompozicijos, atspindinčios Lietuvos liaudies mitologiją, kasdienybę, humorą ir dvasines vertybes. Gausu ir meistro išdrožtų stogastulpių, koplytstulpių, rūpintojėlių ir kitų skulptūrų, kurios per kelis dešimtmečius sukurtos pleneruose Lietuvoje ir už jos ribų.
Kraštiečiui Čiurlioniui skirtos dvi kompozicijos – jų jokiais būdais nepraleiskime!
Apžiūrėkime kiek seniau įrengtą Čiurlionio skulptūrą – ant ąžuolo šakos, po skėčiu sėdintį menininką, žvelgiantį į mišką. Niekur kitur, tik čia galite prisėsti prie Čiurlionio ir kartu pasigrožėti nuostabia Dzūkijos gamta – apie ką su iškiliausiu lietuvių menininku norėtumėte pasikalbėti?
Kita Čiurlioniui skirta kompozicija, sukurta specialiai menininko 150-ojo jubiliejaus proga, yra apvalus namas. Jo viduje matosi aukuras, iš kurio tarsi kyla pats Čiurlionis, apsuptas simbolinių ženklų iš jo kūrybos. Ant sienų – penkios Čiurlionio kūrinių interpretacijos: „Nojaus arka“, „Šaulys“, „Angelas“, „Pasaka“ (II paveikslas iš triptiko) bei „Ožiaragis“. Namelyje skamba muzika, o lankytojai gali prisėsti ant įrengto suoliuko ir pasinerti į Čiurlionio minčių ir vaizdinių pasaulio vidų.
Kaip sako pats autorius A. Česnulis, tai – pirmas kartas, kai jis kuria mišria technika, jungdamas metalą ir medį. Tad šis darbas ne tik įprasmina Čiurlionio atminimą, bet ir tampa kūrybiniu iššūkiu pačiam autoriui – atrodo, kad naujų meninės raiškos kelių jį tarsi kviečia ieškoti pats Čiurlionis.
LANKYMO INFORMACIJA
❯ Įprastas parko darbo laikas*:
I–VII: 9–21 val.
* Prieš atvykstant darbo laiką ir lankymo sąlygas siūlome pasitikrinti parko puslapyje ↗.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinį:
M. K. Čiurlionio kelio VI kompozicijų grupė – tai paskutinė stotelė Čiurlioniui dedikuotų skulptūrų kelyje. Ją sudaro:
❯ Jono Ignoto ir kalvio Vytauto Jaručio skulptūra „Miško melodijos“, kurioje iš visų keturių pusių išskobtos muzikantų, grojančių įvairiais instrumentais, figūros.
❯ Adelberto Nedzelskio skulptūra „Saugantiems mišką“.
❯ Broniaus Gedvilo ir kalvio Vytauto Jaručio „Zodiako ženklai“ su išskobtais visais 12 zodiako ženklų.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Vinco Markaičio skulptūros „Smuikininkė“, įsikūrusi prie Neravų kaimo, priekinės dalies reljefe vaizduoja išskobtą moters, grojančios smuiku, figūrą.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
M. K. Čiurlionio kelio V kompozicijų grupėje galite išvysti V. Jaručio, S. Riaubos ir J. Jonušo kūrinius:
❯ Vytauto Jaručio stogastulpis „Čiurlionio monograma“
❯ Stanislovo Riaubos skulptūra „Menininkas“
❯ Justino Jonušo skulptūra „Saulė“, kurią tapė Monika Bičiūnienė.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Tik įvažiavus į Druskininkų savivaldybės teritoriją, netoli Randamonių, prie pat kelio mus pasitinka Stasio Karanausko stogastulpis „Pavasaris“. Ant profiliuoto keturkampio liemens pritvirtinti keturi stogeliai, kurių viršų puošia ažūrinė viršutinė dalis – saulutė. Po pirmuoju stogeliu, apačioje, iš visų pusių pritvirtintos medinės skulptūros, vaizduojančios į išorę atsisukusius, ratu stovinčius, rankomis kryžmai susikibusius žmones – po du į visas keturias puses.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
J. Paulausko „Metų laikai“ – tai beveik tradicinių formų dviaukštis stogastulpis. Pirmo aukšto pastogėje matosi primityvios, metų laikų darbus vaizduojančios skulptūrėlės, spalvintos M. Bičiūnienės, o ant viršutinio stogelio – P. Raudžio darbo augalinių formų viršūnė.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
I. Užkurnio „Kankliuojanti dzūkė“ stovi netoli Norulių kaimo. Išskobtos kanklininkės figūros šonuose yra J. Juciaus padarytos ir M. Bičiūnienės ištapytos langinės, viršuje – dvišlaitis stogelis su J. Ambrazevičiaus nukaltu ažūriniu rūtų vainiku.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
V. Ulevičiaus monumentalioji skulptūra „Čiurlionis-Šaulys“, stovintis prie Česukų kaimo, turi stogastulpio liemenyje išdrožtą bareljefinę kompoziciją – Čiurlionis iš lanko taikosi į slibiną. Stulpą pratęsia ornamentinė rėminė konstrukcija ir kalvio V. Jaručio trižvaigždė viršūnė.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
M. K. Čiurlionio kelio IV kompozicijų grupėje galite išvysti A. Valuckio, V. Savickio, S. Karanausko ir K. Nemanio darbus:
❯ A. Valuckio skulptūra „Mąstytojas“ – tai geometrizuotų formų reljefas, puoštas veido ir ornamentų juostomis, uždengtas kryžminiu stogeliu.
❯ V. Savickio „Varpinė“ – stogastulpio viršuje pakabinti judantys, kampuoti varpai, o virš plataus kryžminio stogelio iškelta laiba P. Raudžio darbo vėtrungė.
❯ S. Karanausko „Keturi karaliai“ – skulptūroje išskaptuota alegorinio turinio bareljefinė kompozicija ir Čiurlionio figūra, o virš jų – arkų frizas ir kūginis stogelis su drožinėtomis saulutėmis.
❯ Masyviame K. Nemanio suole išdrožti Čiurlionio žodžiai.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
P. Dužinsko monumentalioji skulptūra „Šventė“ stovi netoli Purplių kaimo (tarp Perlojos ir Merkinės). Storame stulpe išdrožti du dideli detalūs frizai su muzikantų (apačioje) ir dainininkų (viršuje) figūromis bei M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų tekstų eilutėmis. Kryžminį stogelį puošia J. Praninsko darbo geležinė saulutė.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
M. K. Čiurlionio kelio III kompozicijų grupę sudaro dvi skulptūros tarp Perlojos ir Merkinės – prie Milioniškių kaimo.
❯ I. Užkurnio „Varpininkas“ vaizduoja varpipinko figūrą profiliu, skulptūros apačioje apačioje, virš jo kabant varpui.
❯ R. Kilio „Bėkit, bareliai“ – tai kūrinys, paremtas vienos žinomiausių M. K. Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos motyvais. Skulptūros reljefai buvo tapyti M. Bičiūnienės.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
M. K. Čiurlionio kelio II kompozicijų grupę sudaro J. Grabausko, K. Krapausko ir V. Jaručio skulptūros:
❯ J. Grabausko kompozicija „Muzikos ritmai“ – tai masyvus stulpas, juosiamas įvairių muzikos instrumentų bareljefo, su metaline ąžuolo lapų karūnėle.
❯ K. Krapausko ir kalvio V. Jaručio skulptūra „Dekoratyvinis obeliskas“ ties viduriu puoštas rozetėmis, o dengtas keturšlaičiu stogeliu.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, tradicija.lt, ars.mkp.emokykla.lt, vle.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Šioje vietoje, kur matote 1931 metais iškilusią raudonų plytų neogotikinę Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią, Čiurlionio laiku stovėjo senoji Druskininkų bažnyčia.
Senosios Druskininkų bažnyčios atvirukas © Lietuva senose fotografijose
Pastaroji kurorte iškilo 1842–1844 m. Autorius, manoma, galėjo būti vienas iš Gardino gubernijos architektų. Pastatas buvo neogotikinių formų, beveik kvadratinio plano, laužyto stogo, su bokšteliu viduryje, o jo tūris labiau priminė stačiatikių nei katalikų maldykloms būdingą tradiciją.
Bažnyčioje Kastuko tėvas dirbo vargonininku nuo maždaug 1878 iki 1906 metų. Čia įkūrė ir lietuvišą chorą, kuriame giedojo Čiurlionių šeima, kaimynai, parapijiečiai. Tėvas Kastuką vos 5 metukų pradėjo mokyti groti vargonais, o vėliau šis dažnai pavaduodavo tėvą per mišias bažnyčioje.
1892 metais laiške Mykolui Oginskiui jaunuolis Konstantinas rašė: „Einu dabar vargonininko pareigas, nuolat grodamas bažnyčioje per Šv. Mišias ir Mišparus ir už tai susilaukiau per Tėvą labai palankių kunigo kanauninko pagyrimų.“
Užaugęs ir grįžęs iš dailės studijų Varšuvoje, ilsėdamasis Druskininkuose, Čiurlionis 1905 m. įamžino senąją bažnytėlę piešinyje.
M. K. Čiurlionis „Druskininkų bažnytėlė“ (1905) © ciurlionis.eu
Šioje bažnyčioje buvo pakrikštyti visi M. K. Čiurlionio broliai ir seserys. Senoji Druskininkų bažnyčia svarbi ir tuo, kad joje buvo atliekami M. K. Čiurlionio sukurti „Mažieji preliudai“.
Kaip rašo Kazys Boruta romane „Saulės parnešti išėjo“, tėvas labai mėgo savo sūnaus Konstantino muziką ir gailėdavosi, kad dėl technikos stokos jis negalėdavo kaip reikiant paskambinti savo sūnaus preliudų. Vieną vakarą, klausydamas jo muzikos, tarė: „Ot, imtum ir parašytum ką nors savo tėvui, senam vargonininkui, kad aš galėčiau, vargonais grodamas, pasidžiaugti“. Jau tą patį vakarą Čiurlionis sėdo kurti preliudus vargonams. Tėvas tuo labai džiaugėsi, o paskui juos grodavo didžiuodamasis senojoje Druskininkų bažnytėlėje per pamaldas.
1909 m. sumanius statyti naują, didesnę ir talpesnę bažnyčią koplyčios vietoje, Varšuvos architektas Stefanas Šileris parengė projektą; statyba pradėta 1912 m., jos fundatorius – kunigas Boleslovas Valejka. 1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nespėjus pamūryti bokšto ir įrengti vidaus, bažnyčios statyba sustojo. Galiausiai, 1931 metais, šie maldos namai buvo užbaigti.
Dabartinėje Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje galite pamatyti eksponuojamus senosios bažnyčios altorėlius bei atidengtą senosios bažnyčios pamato dalį.
LANKYMO INFORMACIJA
❯ Bažnyčios durys atviros*:
I–V: 17–19 val.
VI: 9–11 val.
VII: 8–13 val., 18–20 val.
* Prieš atvykstant lankymo sąlygas siūlome pasitikrinti bažnyčios puslapyje ↗.
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, ciurlionis.eu, autc.lt, Kazys Boruta „Saulės parnešti išėjo“ („Vaga“, 1973)
Apeikime Druskonio ežerą, aplink kurį sukosi Čiurlionio vaikystė. Pirmiausia, prie M. K. Čiurlionio ir V. Kudirkos gatvių sankryžos pamatysime iš tolo spindintį suoliuką, sukurtą menininko Romualdo Inčirausko ir pagerbiantį garsiausio kraštiečio atminimą.
Ne veltui, šis Čiurlionį primenantis ženklas pastatytas šalia ežero, kuris saugo tiek daug Čiurlionio šeimos, o kartu ir Druskininkų istorijų.
Krisiuko namas
Druskonio ežero pakrantė © Leonas Baranovskis (ČDM Dč 264), Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Čiurlionių šeima apie 1878 m. atsikrausčiusi iš Ratnyčios gyventi į Druskininkus ilgą laiką neturėjo nuosavo būsto. Kuriuose namuose apsigyveno pirmiausiai, dabar jau sunku pasakyti, tačiau ilgiausiai šeima glaudėsi pas miesto legenda tapusį šykštuolį, pravardžiuojamą Krisiuku (jo vardas ir pavardė nėra žinomi). Jo namai stovėjo dabartinėje V. Kudirkos gatvėje ant Druskonio ežero kranto.
Būtent šiuose namuose mažasis Kastukas ir praleido ne mažą dalį savo vaikystės. Remiantis sesers Jadvygos Čiurlionytės atsiminimais, šiuos namus Čiurlionių šeima nuomojosi du kartus, kai M. K. Čiurlioniui buvo maždaug 3–4 metukai ir 8–20 metų. Čia gimė šeši vaikai: Povilas, Juozas (mirė nesulaukęs metų), Stasys, Petras, Jonas ir Valerija.
Deja, iki šių dienų namelis nėra išlikęs, jo apytikslę vietą galime tik spėti iš kelių istorinių nuotraukų.
Pušis ir ežeras
Pušis prie Druskonio © Leonas Baranovskis, bernardinai.lt
Čiurlionis daug laiko būdavo ant ežero kranto: tai sraiges rinkdavo, tai mėtydavo akmenukus į vandenį. Dažnai Kastukas dingdavo nendrių tankumyne, gąsdindamas mamytę, ir, tik jai tris kartus pašaukus, pasirodydavo. Jadvyga Čiurlionytė atsiminimuose pasakoja, kad Kastukas būdamas kokių ketverių metų mamai iškrėtė tokį pokštą: bandė vienas plaukti per ežerą ir kitame krante priskinti mamai gražių mėlynų gėlyčių – ašariukių. Krante stovinti metalinė vonelė skalbiniams vaiko vaizduotėje virto puikia valtele ir jis pasiirdamas lazda išplaukė. Laimei, visa tai matė žvejys ir laiku išgelbėjo skęstantį Kastuką, nors šis priešinosi – planavo baigti savo pradėtą kelionę.
Šalimais Krisiuko namo vietos Čiurlionio laiką mena ir įdomios formos pušis, kuri įsirėžė į šeimos atsiminimus. Pušies šaknys neįprastai iškilusios į žemės paviršių ir išsirangiusios, lyg sudarydamos kėdutės formą. Jadvyga Čiurlionytė prisimena, kad Konstantinas mėgdavo vakarais pasėdėti, parymoti, kai kitoje ežero pusėje besileidžiančią saulę ir šventą tylą lydėdavo graudulingi bažnyčios varpo garsai.
Istorinė M. K. Čiurlionio pušis © kulturossostine2025.lt
Menotyrininkės Aušros Česnulevičienės iniciatyva Druskininkų savivaldybė įrengė informacinę lentelę, primenančią apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ryšį su šia vieta.
❯ Tiksli pušies vieta žemėlapyje ↗.
Ar galite įsivaizduoti, kiek istorijų mena šis ežeras ir jo pakrantės?
--- --- ---
Parengta pagal šaltinius:
ciurlioniokelias.lt, Aušra Česnulevičienė „Čiurlionių takais. Pažinksniavimai po Dzūkiją“ („Vox altera“, 2025)
Mizarų kaime gyveno Vailioniai, su kuriais bendravo Čiurlioniai. Čia mėgdavo ir M. K. Čiurlionis vaikščioti. Jadvyga Čiurlionytė mini, kad vasaros pavakarėmis visi Čiurlionių vaikai eidavo į Mizarus, pabendrauti su Vailionių jaunimu. Vyriausias Vailionių sūnus Juozas (1868-1950) pasakoja apie nuolatinius Čiurlionių lankymus: nešdavo maisto (Čiurlioniai gyveno vargingai), lauktuvių, piršosi M. K. Čiurlionio seseriai Juzei (nepavyko).
1975 m. Vladas Vildžiūnas (1976 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas) sukūrė paminklą M. K. Čiurlioniui Druskininkuose.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pagrindinė Druskininkų gatvė pavadinta M. K. Čiurlionio vardu. Šios gatvės pradžioje 2007 metais pastatyta žymiausio Druskininko menininko kūrybos įkvėpta skulptūra „Šaulys“, kurios autorius Vytautas Narutis.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Dab. M. K. Čiurlionio namai-muziejus.
1878 m. Čiurlionių šeima persikėlė į Druskininkus. Čia tėvai turėjo du namelius - vieną arčiau gatvės, skirtą nuomotojams vasarai, kitą, esantį toliau, kuriame ir gyveno. Čiurlionių šeima čia gyveno iki I-ojo pasaulinio karo, kuomet artėjant frontui bėgo į Maskvą.
1963 m. čia atidarytas memorialinis muziejus (V. Čiurlionytės-Karužienės pastangų dėka), kuris dabar yra sudarytas iš 4 pastatų (atidarymo metu buvo tik vienas namelis). 2 iš jų yra Čiurlionių namai, kuriose gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis, atkurti pagal jo seserų atsiminimus. 1975 m. buvo pastatytas administracinis pastatas - kasa, kuriame galima geriau susipažinti su M. K. Čiurlionio kūryba, dalyvauti renginiuose. Paskutinis pastatas buvo atidarytas 1993 m. - tai galerija, kurioje eksponuojamos M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos (originalai eksponuojami Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune) bei vyksta edukaciniai užsiėmimai.
Šiuo metu nameliai uždaryti renovacijai.
Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje kabo vitražai su M. K. Čiurlionio atvaizdu. Nuo 2015 m. nauji vitražai kuriami vitražo simpoziumo „Čiurlionio atspindžiai“ metu. Simpoziumą organizuoja Druskininkų miesto muziejus, kasmet kviečiantis keturis profesionalius vitražininkus, Lietuvos dailininkų sąjungos narius, kurie penkioms dienoms apsistoję kūrybinėje stovykloje Druskininkuose kuria eskizus vitražams Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos interjerui. Pasirinkti vitražai vėliau puošia mokyklos interjerą.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Atidentas 2000 m., minint M. K. Čiurlionio 125-ąsias gimimo metines. Dailininkas Žilvinas Landzbergas.
1945 m. atidaryta kaip Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla, 1965 m. buvo pervadinta į Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurin meno mokyklą-internatą. 1994 m. pervadinta į Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Menų gimnaziją. 2001 m. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr.720 M.K.Čiurlionio menų gimnazija ir Vilniaus baleto mokykla reorganizuojama į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.
Nacionalinės dailės galerijos pirmoji nuolatinės ekspozicija „Epochų sankirtoje“ yra skirta XX a. pradžios kūrybai, tad čia daug svarbos skiriama 1907 m. pirmajai lietuvių dailės parodai, lietuvių dailės draugijai, 1908 m. susikūrusiai Vilniaus dailės draugijai.
Tad ekspozicijoje M. K. Čiurlionio kūriniai eksponuojami greta šiuose sambūriuose dalyvavusių ir kitų XX a. pradžioje moderniosios dailės pagrindus formavusių dailininkų (Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus, Petro Kalpoko, Petro Rimšos, Ferdinando Ruščico, Kazimiero Stabrausko, Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus) darbų.
2009 m. čia buvo surengta paroda „Spalvų ir garsų dialogai. M.K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“, kurioje buvo eksponuotas 71 M. K. Čiurlionio kūrinys.
Daugiau informacijos: ndg.lt
Prasidėjus 1908 m. vasarai, paskutinę naktį prieš išsikeldamas iš Vilniaus, M. K. Čiurlionis kartu su sužadėtine Sofija Kymantaite ant Gedimino pilies kalno pasitiko aušrą.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Polesės (Pagirių) geležinkelio salė – dab. Vaidilos teatras
XIX a. pab. neogotikos arcitektūrinio stiliaus pastate (dab. Vaidilos teatras) 1907 m. lapkritį M. K. Čiurlionis lankėsi Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio pjesės „Blinda, svieto lygintojas“ generalinėje repeticijoje, kurios metu susipažino su savo būsima žmona Sofija Kymantaite. 1908 m. gegužę Vaidilos teatro salėje taip pat įvyko M. K. Čiurlionio kantatos „De Profundis“ premjera, atliekama „Vilniaus kanklių“ vyrų choro (vargonų partija pritaikyta fortepijonui).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pasiūlymą ant Tauro kalno statyti Tautos namus iškėlė daktaras Jonas Basanavičius, tačiau diskusijoje aktyviai dalyvavo ir įvairių draugijų atstovai. Apie tai diskutavo straipsniuose ir pats M. K. Čiurlionis, kuris šią idėją entuziastingai palaikė nuo 1907 m.
1907 m. lapkričio mėn. Lietuvių Tautos namų komitetas, kurį sudarė Lietuvių dailės ir Lietuvių mokslo draugijos nariai, „Vilniaus žinių“ 205 numeryje kreipiasi į visuomenę atsišaukimu, ragindamas įsteigti „Lietuvių Tautos namus“ ir turėti vieną pastatą įvairių tautinių draugijų susirinkimams, chorų repeticijoms, spektakliams, koncertams, lietuvių dailės parodoms.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1860 – 1914 metais pastatytame name Gedimino pr. 24, tuomet buvusioje Inteligentų klubo salėje 1908 m. vasaros pradžioje M. K. Čiurlionis koncertavo su vadovaujamu „Vilniaus kanklių“ choru bei tenoru Kipru Petrausku laikraščio „Aušra“ vakare – 25 metų sukakties minėjime.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ būstinė – dab. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Šiame name 1909 m. salę nuomojosi lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurios scenai tų metų birželį M. K. Čiurlionis kartu su Sofija Kymantaitė tapė uždangą. Tą patį mėnesį muzikas šioje salėje ir koncertavo – skambino Ludviko van Beethoveno Sonatos (op. 2 nr. 3) pirmą dalį ir du savo preliudus.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Gedimino pr. 10 ir Totorių g. 1 kampiniame name veikė „Vilniaus žinių“ redakcija bei Aleksandro Jurašaičio fotografijos ir cinkografijos studija.
M. K. Čiurlionis 1907 m. pabaigoje ir 1908 m. sausio mėn. į redakciją nešė skelbimus apie teikiamas muzikos teorijos ir skambinimo pamokas (tuo metu Čiurlionio nuomuojame bute Savičiaus g. 11) ir „Vilniaus kanklių“ repeticijas, o 1909 m. birželį cinkografijos studijoje spaudai rengė S. F. Fleury atliktos portretinės nuotraukos klišę.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Jono Vileišio šeimos bute ~1906–1908 m. mielai lankėsi M. K. Čiurlionis, kuris kartais su Ona Kosakauskaite – Vileišiene sėsdavo paskambinti keturiomis rankomis. Vileišių duktė Birutė liudijo, kad jis čia kartais trumpai apsistodavo, jei nebūdavo išsinuomavęs Vilniuje būsto.
Nuo 1968 m. pastatą ženklina memorialinė lenta.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pamėnkalnio g. 2 pastate, 8-ame bute 1907–1908 m. gyveno Sofija Kymantaitė, būsima M. K. Čiurlionio žmona, kuri čia jį mokė lietuvių kalbos. Šiuo adresu dailininkas ir kompozitorius rašė laiškus savo sužadėtinei iš Sankt Peterburgo.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Šiame pastate veikė Michailo Treskino vadovaujama Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos mokykla. Jos patalpose 1907 m. rugsėjo 2 d. (15 d. naujuoju kalendoriumi) įvyko steigiamasis Lietuvių dailės draugijos susirinkimas, kuriame dalyvavo ir M. K. Čiurlionis. Jis, kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi, Jonu Vileišiu, Sofija Gimbutaite ir Petru Rimša, buvo išrinktas į draugijos valdybai. Prasidedant 1907 metų žiemai, kompozitorius čia pirmąkart atliko keletą kūrinių vykusiame Vinco Kudirkos minėjime.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pylimo g. 2 pastate esantis 6 kambarių butas priklausė Lietuvių dailės draugijai ir buvo naudojamas kaip antroji būstinė / ekspozicijų salė. Nuo 1913 m. spalio 20 d. (lapkričio 2 d. naujuoju kalendoriumi), iki 1914 m. lapkričio 1 d. (14 d. naujuoju kalendoriumi) su pertraukomis vyko nuolatinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda. Pirmoji Lietuvių dailės draugijos būstinė buvo Liejyklos g. 9 bute, kuris priklausė dantų gydytojai Sofijai Gimbutaitei.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pilymo g. 6 pastate 1908 m. (kovo 12 d. - gegužės 11 d. (senuoju kalendoriumi vasario 28 d. - balandžio 28 d.)) vyko Antroji lietuvių dailės paroda, kurioje M. K. Čiurlionis, tuomet Lietuvių dailės draugijos vicepirmininkas, eksponavo apie 60 savo darbų. Šiai parodai M. K. Čiurlionis taip pat atrinko profesionaliosios dailės skyriaus eksponatus bei atliko kitas administracines veiklas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pagalbiniuose Šv. Mikolajaus bažnyčios pastatuose (buv. Nikolajevskaja 6) ne tik vyko vienintelės lietuviškos pamaldos, taip pat vyko kelių lietuvių draugijų veikla. Čia veikiausiai vargonuodavo ir repetuodavo M. K. Čiurlionis su savo vadovautu choru.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1907-1911 m. šiuo adresu buvo įregistruota Lietuvių dailės draugijos būstinė. Butas priklausė dantų gydytojai Sofijai Gimbutaitei, o M. K. Čiurlionis čia buvo apsistojęs 1907 m. rudenį, kuomet pavadavo išvažiavusį draugijos pirmininką A. Žmuidzinavičių. Vėliau išsikraustė į nuomojamą kambarį Savičiaus gatvėje (dab. M. K. Čiurlionio namai).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1909 m. balandžio – birželio mėnesiais rūmuose vyko Trečioji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuojama per 30 M. K. Čiurlionio tapybos darbų. Rūmų patalpas išsinuomavo Lietuvių dailės draugija, M. K. Čiurlionis parodoje nedalyvavo - tuo metu buvo Sankt Peterburge.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Renesanso, klasicizmo ir istorizmo architektūrinių stilių pastate (buvusioje Blagoveščenskaja g. 13, dab. Dominikonų 11) 1906 m. vasarį atsidarė Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės vadovaujamas lietuvių knygynas. Knygyno savininkė, pirmoji knygininkė moteris buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja, taip pat lankė M. K. Čiurlionio vadovaujamą „Vilniaus kanklių“ chorą, tad yra spėjama, kad šiame knygyne lankėsi ir pats M. K. Čiurlionis.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Į Lydos g. 6 ir Pranciškonų g. 3 gatvių kampe esantį namą (anuomet Lydos skersgatvio 7) Lietuvių savitarpinės pašalpos draugija perkėlė dalį būrelių, jiems nebetelpant Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijoje (1908 m. pab.). Čia galėjo vykti dalis M. K. Čiurlionio vadovaujamo choro „Vilniaus kanklės“ repeticijų, taip pat veikė pirmieji Vilniuje lietuvių dvimečiai kursai. Viena iš mokytojų - M. K. Čiurlionio būsima žmona - Sofija Kymantaitė.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1908 m. birželį M. K. Čiurlionis lankėsi anuomet stovėjusiame name, žymaus fotografo ir dailininko Stanisławo Filiberto Fleury įkurtoje fotoatelje. Čia buvo atlikta garsioji menininko portretinė nuotrauka.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1908 m. vasarį anuometinėje Miesto teatro salėje koncertavo M. K. Čiurlionis su jo vadovaujamu Lietuvių savišalpos draugijos choru „Vilniaus kanklės“, su kuriuo repetuoja keturis kartus per savaitę. Darbas su choru tampa pagrindiniu menininko pajamų šaltiniu.
Nuo 2020-ųjų Tytuvėnų festivalis, Nacionalinė filharmonija ir M. K. Čiurlionio namai Vilniuje rugsėjo mėn. (kompozitoriaus gimimo dienos proga) rengia projektą „Čiurlionio dialogai“ – koncertus, kviečiant žymius Lietuvos ir užsienio pianistus groti M. K. Čiurlionio kūrinius. Renginiuose jau dalyvavo tokie pianistai kaip Havardas Gimse, Peteris Laulas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Vilniaus geležinkelio stotis buvo M. K. Čiurlionio kelionių į Pariečę, Varšuvą, Sankt Peterburgą ir parvykimo atgal vieta.
1911 m. kovo 31 (nauj. st. balandžio 13) dieną traukinys iš Varšuvos atgabeno Pustelnike (Marki) mirusio menininko palaikus. Iš čia gedulo procesija pajudėjo Rasų kapinių link.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1907 m. sausio 9 d. tuometiniuose inžinieriaus P. Vileišio namų (pastatyti 1906 m. vasarą) šoninio pastato antrame aukšte buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje dalyvavo M. K. Čiurlionis su 30 tapybos ir grafikos darbų. Kartu su juo dalyvavo dailininkai A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Varnas, J. Šileika, J. Vienožinskis, K. Sklėrius, A. Mackevičius, skulptoriai P. Rimša, J. Zikaras.
Šiuo metu čia veikia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1911 m. M. K. Čiurlionis buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. 1931 m. Juozas Zikaras sukūrė antkapinį paminklą, kuris buvo rekonstruotas 1965 m. architekto Eduardo Budreikos.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Savičiaus g. 11 (tuo metu namo numeris buvo 6) 1907 m. lapkričio mėn. – 1908 m. birželio mėn. M. K. Čiurlionis nuomojosi kambarį, kuriame gyveno ir kūrė. Būdamas Vilniuje, jis buvo išrinktas Lietuvių dailės draugijos vicepirmininku, tad buvo vienas iš rengusių Antrąją lietuvių dailės parodą, keturis kartus per savaitę vesdavo draugijos „Vilniaus kanklės“ chorą bei rašė balsų partijas, kūrė savo fortepijoninių peizažų ciklą „Marės“, teikė muzikos pamokas. Šiame būste viešėjo būsima M. K. Čiurlionio sužadėtinė bei žmona Sofija Kymantaitė.
1995 m. rugsėjo 24 d. (minint M. K. Čiurlionio 120-ąsias metines) kambarys buvo perkurtas į memorialinį kultūros centrą, kuris dabar žinomas kaip „M. K. Čiurlionio namai“.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt, www.mkcnamai.lt
Audiogidas: https://gidas.mkcnamai.lt/lt/
Nuotraukų autorė: Deinora Rudėnaitė
Ratnyčia – nedidelė gražaus gamtovaizdžio gyvenvietė, įsikūręs prie Ratnyčios upės, netoli Druskininkų. Gyvenvietė susiformavo apie XVII a., nes buvo prie svarbaus kelio – Gardinas – Kaunas – Vilnius. Apie 1650 m. žinomas Lietuvos didikas Leonas Kazimieras Sapiega mietelyje pastatė pirmąją bažnyčią. XIX a. antroje pusėje Ratnyčioje gyveno kiek daugiau nei 200 gyventojų. Šiame mietelyje įsikūrė ir nemaža žydų bendruomenė, kuri pasistatė sinagogą.
Per Ratnyčios teritoriją taip pat ėjo pirmoji Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, nustatyta 1919m. Šiuo metu didžioji dalis Ratnyčios gyvenvietės priklauso Druskininkų miestui (nuo 1991 m., iki to laiko nuo 1950 m. priklausė Varėnos rajonui). Rytinė Ratnyčios dalis yra atskiras Ratnyčios kaimas.
Ratnyčia ir M. K. Čiurlionis
1876 m. į Ratnyčią atvyko gyventi Čiurlionių šeima su mažuoju sūneliu. M. K. Čiurlionio tėvas vargonavo Ratnyčios bažnyčioje, būsimasis dailininkas ir muzikas šiame jaukiame gamtos prieglobstyje praleido antruosius gyvenimo metus. Net persikėlus į Druskininkus, ryšys su Ratnyčia išliko: čia Mikalojus Konstantinas dažnai lankydavosi su broliais ir seserimis. Tėvas Konstantinas, netekęs darbo Druskininkuose, į Ratnyčią eidavo klausyti lietuviškų pamaldų, groti vargonais.
Pustelnikas (dabar priklauso Markų miesto teritorijai) – vietovė Lenkijos rytinėje dalyje, netoli Varšuvos. Su Varšuva nuo 1896 m. buvęs miestelis yra sujungtas siauruoju geležinkeliu. Dabar tai yra vienas iš Varšuvos priemiesčių (juo tapo 1967 m.).
Pustelnike buvo įsteigta privati Raudonojo dvaro sanatorija, kurioje gydėsi ir paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido M. K. Čiurlionis.
Pustelnikas ir M. K. Čiurlionis
Pustelnikas – paskutinė M. K. Čiurlionio gyventa vieta, kurioje jis gydėsi nuo nervinio išsekimo. Čia jis atvyko 1910 m. vasarį. Kiek pagerėjus sveikatai, 1910 m. vasarą menininkui buvo leista tapyti, groti. Jam gydantis sanatorijoje, Lietuvoje gimė jo vienintelis vaikas – dukra Danutė. M. K. Čiurlionis labai troško su ja pasimatyti, bet tam buvo nelemta įvykti. 1911 m., išėjęs pasivaikščioti, menininkas peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Liga galutinai palaužė M. K. Čiurlionio sveikatą ir jis mirė 1911 m. kovo 28 d. (pagal naująjį kalendorių balandžio 10 d.), būdamas 35 metų.
Sankt Peterburgo miestą įkūrė Rusijos caras Petras I po Šiaurės karo (1700-1701), kuomet teritorija buvo nukariauta iš Švedijos. 1703 m. Petras I Nevos žiotyse, Zuikių saloje, pastatė tvirtovę, Beržų – Petrogrado saloje įrengė uostą, įkūrė biržą, o Nevos kairiajame krante – Admiralitetą ir kitus strategiškai svarbius statinius. Sankt Peterburgas 1712-1728 m. ir nuo 1732 m. iki 1918 m. tapo Rusijos imperijos sostine.
Nors iš pradžių miestas plėtojosi daugiau kaip pramonės centras (steigtos manufaktūros, fabrikai, gamyklos), nuo XVIII a. miestas tapo daugiau žinomas dėl savo aktyvaus kultūrinio gyvenimo. 1714 m. įkurtas pirmas Rusijos muziejus, 1721 m. buvo įsteigta mokslų akademija, 1757 m. – dailės akademija. Kultūrinis gyvenimas ypač buvo intensyvus XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Čia gimė F. Dostojevskio romanai, P. Čaikovskio melodijos. Dabar mieste veikia 43 aukštosios mokyklos, 16 profesionalių teatrų, didelės bibliotekos, 43 muziejai, iš kurių žymiausias Ermitažas.
Šis miestas svarbus ir politiškai, būtent čia prasidėjo 1905-07 metų revoliucija, nuaidėjusi per visą Rusijos imperiją (taigi palietusi ir Lenkijos, Lietuvos gyvenimą). 1917 čia vyko Vasario revoliucija, Spalio perversmas.
Sankt Peterburgas ir M. K. Čiurlionis
1908 m. rudenį ir 1909 m sausį – kovą M. K. Čiurlionis praleidžia Peterburge (tuomet vadinamame Petrapilyje) – dalyvavo parodose ir vadovavo Peterburgo lietuvių chorui. Menininkas, paklausęs dailininko Levo Antokolskio patarimo, atvyksta į Sankt Peterburgą tikėdamasis pastovesnių pajamų, greičiau išgarsėti kaip menininkas.
Gyvendamas čia M. K. Čiurlionis lankėsi pas M. Dobužinskį, šis jam padėjo įstoti į Rusų dailininkų sąjungą. Pragyventi Sankt Peterburge buvo sunku: M. K. Čiurlioniui nuolat trūko pinigų, jis stengėsi išgyventi teikdamas privačias pamokas. Rusų dailininkų sąjungos susitikimuose menininkas skambindavo savo kūrinius, rodydavo savo naujus paveikslus. Remdamasis sąjunga, sugalvojo įsteigti Muzikos sekciją ir prie Lietuvos dailės draugijos.
Susirašinėdamas su Sofija Kymantaite, rašė muziką operai „Jūratė“, planavo scenos uždangas, dekoracijas, piešė jų eskizus. Iš Sankt Peterburgo išvyko susituokti su Sofija, o 1909 m. abu grįžo į Sankt Peterburgą. Naujais metais M. K. Čiurlioniui sekėsi kiek geriau: jo kūriniai buvo eksponuoti „Salono“ parodoje, šeštoje Rusų dailininkų sąjungos parodoje. Sankt Peterburge buvo nutapytas ir daug jėgų pareikalavęs, didžiausias M. K. Čiurlionio darbas „Rex“. Menininkas nepamiršo ir muzikos: skambino kūrinius „Šiuolaikinės muzikos vakarų“ koncerte 1909 m. sausio 28 d. (vasario 10 d. pagal naująjį kalendorių).
Dėl nuolatinio intensyvaus darbo, nuolatinio nepritekliaus 1909 m. gruodį M. K. Čiurlionis galiausiai pervargsta, jį ištinka nervinis išsekimas. Sutuoktiniai išvažiuoja į Lietuvą ilsėtis.
Istebna – mažas miestelis su nuostabiu kalnuotu gamtovaizdžiu Silezijoje (dabartinė Lenkija). Pirmasis šio vietovardžio paminėjimas siekia XVI a. pabaigą. Tuomet čia buvo Bohemijos karalystės teritorija, priklausiusi Habsburgų monarchijai. Viduramžiais miestelio gyventojai turėjo prievolę gaminti čerpes ir ruošti medieną plukdymui per miestelį tekančia Olzos upe. Ilgainiui dėl labai gražaus gamtovaizdžio mietelis tapo turizmo centru.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Istebna priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, o Lenkijos dalimi tapo tik 1920 metais.
Istebna ir M. K. Čiurlionis
1906 m. Varšuvos dailės mokykla Istebnoje organizavo plenerą, kuriame dalyvavo M. K. Čiurlionis.
Arkadijos parkas įkurtas Radvilų (Elenos Radvilienės-Pszezdeckos ir Mykolo Jernonimo Radvilos) apie 1778 m. laikomas vienu žymesnių angliškų parkų visoje Europoje. Įspūdingas parkas (netoli Niebrovo, dabartinės Lenkijos Lodzės vaivadijoje) su antikine architektūra (parke buvo architekto Simono Bogumilo Zugo suprojektuota Dianos šventykla, architekto ) ir skulptūromis, dirbtiniu kanalu ir virš slėnio nutiestu vandeniui tiekti romėnišku akveduku su kaskadomis, Architekto Henriko Itaro sukurtu amfiteatru, atrodė nuostabiai. XX a. pradžioje parkas buvo gerokai apleistas, tačiau vis dar atrodė romantiškai.
Arkadija ir M. K. Čiurlionis
1904 m. M. K. Čiurlionis dalyvavo Varšuvos dailės mokyklos organizuotame plenere Arkadijos parke, vakarais grodavo Dianos šventykloje.
Garsusis Anapos kurortas įsikūręs šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, netoli Azovo jūros. Miestas nuo seno garsėja sanatorijomis, poilsio zonomis, buvo vienas populiariausių kurortų Rusijos imperijos laikotarpiu. Tačiau ir dabar Anapa pritraukia lankytojus saulėtu vasaros klimatu ir nuostabiais jūros ir kalnų gamtos vaizdais.
Anapa savo pavadinimą įgavo tik XVIII a. pab, kuomet ją pasiekė rusai (tuomet teritorija priklausė Osmanų imperijai): iš adygų kalbos pavadinimas reiškė „stalo kraštas“. Rusijai galiausiai kraštas atiteko 1829 m., o kurorto statusą įgavo 1866 m.
Anapa ir M. K. Čiurlionis
1905 m. net du vasaros mėnesius M. K. Čiurlionis drauge su Wolmanų šeima ir E. Morawskiu praleido besigėrėdamas įspūdingais Anapos vaizdais ir maloniu klimatu. Anapoje M. K. Čiurlionis tapė, fotografavo (39 fotografijas vėliau suklijavo į albumėlį „Anapa. 1905“. Čia įgavęs įkvėpimo jis taip pat vėliau nutapė paveikslus „Krantas“ (1905), „Uola pajūryje“ (1905), „Uola prie jūros“ (1905), „Jūros krantas“ (1905), „Kalnas“ (1906).
Leipcigas - didžiausias Saksonijos miestas rytų Vokietijoje. Miestas stipriai augo dėka prekybos, nes buvo Šventosios Romos imperijos prekybos kelių taškas. Tačiau miestas daugiau tapo žinomas dėl kultūros: universiteto, konservatorijos, spausdinimo.
Jau XV amžiuje šį miestą garsino 1409 m. įkurtas universitetas, kuris buvo vienas seniausių Europoje. XVIII a. Leipcigas buvo žinomas kaip Vokietijos knygų spausdinimo centras, kas leido sparčiai išvystyti spaudos reikmenų pramonę. Būtent šiame mieste vystėsi klasikinė vokiečių literatūra, o universitetas gali pasigirti tokiais studentais kaip J. V. Gėtė, R. Šumanas, J. S. Bachas, F. Nyčė, R. Vagneris.
Bene labiausiai žinomas miestas tapo dėl seniausios konservatorijos Vokietijoje, kurią 1843 m. įsteigė kompozitorius F. Mendelsonas. Leipcigo karališkoji muzikos konservatorija nuo pat įkūrimo traukė studentus iš visos Europos. Muzikalieji studentai čia rengė koncertus, ėjo į koncertų sales klausytis garsiųjų kompozitorių: R. Šumano, J.S. Bacho, R. Vagnerio.
Leipcigas ir M. K. Čiurlionis
1901-1902 m. garsiojoje Leipcigo konservatorijoje prof. K. Reineckės kompozicijos ir S. Jadassohno kontrapunkto klasėse studijavo M. K. Čiurlionis. Taip pat kaip laisvas klausytojas klausė estetikos, istorijos, psichologijos paskaitas. Laisvalaikiu nuolat lankėsi Gevandhauze ir Leipcigo teatre, klausydavosi mėgstamų kompozitorių. Nepraleisdavo progos laisvalaikiu ir padirbėti: lankydamasis C.F. Peterso leidyklos bibliotekoje studijuodavo jam patikusias instrumentuotes (pvz. R. Strausso).
Būdamas Leipcige kuria muziką: parašė simfoninę uvertiūrą „Kęstutis“, kūrė kanonus, fugas, tarp jų ir mišriam chorui skirtus kūrinius „Sanctus“ ir „Kyrie“. 1902 m. liepos 14 d. gauna Leipcigo konservatorijos mokytojo pažymėjimą.
Varšuva įsikūrusi centrinėje Lenkijos dalyje, prie Vyslos upės. Ji ypač sparčiai pradėjo plėstis nuo XV a., kuomet suaktyvėjo prekyba. Dėl patogios geografinės padėties (Varšuva yra beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos) miestas nuo 1569 m. tapo pagrindine Abiejų Tautų Respublikos Seimo rinkimosi vieta. XVI a. pabaigoje Varšuva tapo pagrindine Lenkijos ir Lietuvos Valstybių valdovų rezidencija ir 1611 metais oficialiai tapo Abiejų Tautų Respublikos sostine.
Nuo XVIII a., atstačius Varšuvą po XVII a. karų, miestas tapo svarbus Lenkijos politikos, ekonomikos, kultūros ir mokslo centras. Kultūrinė veikla nuslopo po 1830-1831 metų sukilimo, kuomet buvo uždarytas universitetas ir uždrausta patriotinė kultūrinė veikla. Miestas ėmė augti pastačius geležinkelį (1862 m. Varšuva – Sankt Peterburgas), į miestą plūstant žmonėms vėl prasidėjo patriotinės demonstracijos. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo Varšuvoje pradėta rusifikacija, tačiau lenkai vis tiek neatsisakė savo patriotinių idėjų: būrėsi draugijos, vykdavo studentų diskusijos. Jų kulminacija buvo 1905-07 Rusijos revoliucijos metu Lenkijoje, po kurios buvo vėl leista veikti lenkų mokykloms ir draugijoms. Jos nepraleido progos kultūriniame gyvenime orientuotis į nepriklausomybės siekį (dėl ko kai kuriems intelektualams vėliau teko bėgti iš Lenkijos), tad itin skatino patriotinę kūrybą.
Varšuva ir M. K. Čiurlionis
Baigęs Mykolo Oginskio Plungės muzikos mokyklą bei padirbęs orkestre fleitininku M. K. Čiurlionis 1894 m. atvyko į Varšuvą toliau studijuoti muzikos. Čia jis įstojo į fortepijono klasę iš pradžių pas T. Brzezickį, vėliau (1895 m.) perkeliamas į Antonio Sygietinskio klasę, mokėsi kompozicijos pas Zygmuntą Noskowskį. Varšuvos muzikos institute susipažino su vėliau tapusiu žymiu Lenkijos kompozitoriumi Eugeniuszu Morawskiu. Lietuvis įsimylėjo pastarojo seserį (Mariją), tačiau meilei užkirto kelią tėvas, skubiai ištekindamas dukrą.
1899 m., baigdamas Varšuvos muzikos institutą, parašė kantatą mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“. M. K. Čiurlionis įgijo kompozicijos specialybės diplomą. Baigęs mokslus, Varšuvos neapleidp: vertėsi privačiomis pamokomis, prižiūrėjo į muzikos institutą įstojusį brolį Povilą. Dėl savo turimos patirties, gavo pasiūlymą tapti Liublino muzikos draugijos choro orkestro vadovu, tačiau atsisakė. Menininkas toliau kūrė muzikinius kūrinius, Lenkijoje sukūrė ir žymiąją simfoninę poemą „Miške“, su kuria grafo M. Zamoyskio paskelbtame konkurse pelnė specialų žiuri pagyrimą.
Iš Varšuvos išvyko 1901 m., tačiau grįžo 1902 m. rudenį nusprendęs pasukti kitu karjeros keliu ir tapti dailininku. Varšuvoje įstojo į J. Kauziko piešimo mokyklą. Tuo pat metu vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir išlaikė save bei su juo apsistojusius brolius. Jam pasiūlyta dėstyti Varšuvos muzikos institute, tačiau apsisprendęs piešti, jis E. Mlynarskio pasiūlymo atsisakė.
1904m. M. K. Čiurlionis pradėjo mokytis Varšuvos dailės mokykloje pas K. Stabrauską. Mokėsi pas K. Tichy, K. Krzyžanowskį, K. Dunikowskį, F. Ruszczycą. Kurdamas viršelius knygoms, paveikslus taip pat vadovavo mokyklos chorui. Mokykloje įvyko ir pirma uždara mokinių paroda, kur lietuvis dalyvavo su 19 darbų (tarp jų ir dingęs ciklas „Audra“). 1905 m. M. K. Čiurlionis savo darbų parodoje eksponavo 64 paveikslus, tarp jų ir 10 paveikslų ciklas „Fantazijos“, 5 paveikslų ciklas „Tvanas“. 1905 m. rudenį M. K. Čiurlionis pradėjo vadovauti Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. 1906 m. pab. M. K. Čiurlionis nustojo lankyti Varšuvos dailės mokyklą ir 1907 m. persikėlė gyventi į Vilnių. Į Varšuvą jau nebegrįžo.
Kuliai mažas miestelis Žemaitijoje nuo Plungės nutolęs tik apie 17 kilometrų. Pati gyvenvietė minima nuo XIII a., XVIII a. priklausė jėzuitams, o XX a. pradžioje miesteliu rūpinosi kunigaikščiai Oginskiai (valdę ir netoli esančią Plungę, Rietavą).
Apie 1900 m. Mykolo Oginskis su miestelio gyventojais ir Kulių klebono V. Jarulaičio (Sofijos Kymantaitės būsimos M. K. Čiurlionio žmonos, dėdė) pastangomis pastatė naują mūrinę bažnyčią. 1898-1901 m. šioje bažnyčioje vikaru dirbo rašytojas, kunigas Juozas Tumas Vaižgantas, kuris labai rūpinosi tautiniu atgimimu, draudžiamų knygų platinimu Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Kuliuose draudžiamą spaudą platino ir Jurgis Gudas, Kazimieras Šleivys. Į šią kultūringą, bet tuomet draudžiamą veiklą Juozui Tumui-Vaižgantui pavyko įtraukti ir kunigaikštį M. Oginskį.
XX a. pradžioje šis nedidelis Žemaitijos miestelis tapo tautinio ir kultūrinio atgimimo centru. Būtent šiame miestelyje gyveno būsima M. K. Čiurlionio žmona – Sofija Kymantaitė.
Kuliai ir M. K. Čiurlionis
Kuliuose pats M. K. Čiurlionis lankėsi neilgai, tačiau Kulių įtaką jautė per čia ilgai gyvenusią (1893-1904) ir lietuvybės idėjomis užsidegusią žmoną – Sofiją Kymantaitę. Sofijos tėvai į Kulius atsikraustė 1893 m., kai Vincentas Jarulaitis (Sofijos dėdė) pasiūlė Kymantams atsikraustyti iš Joniškio ir padėti prižiūrėti klebonijos ūkį. Čia Sofija pradėjo savo mokslus bei susipažinusi su Juozu Tumu Vaižgantu ėmė uoliai gvildenti lietuvių kalbos vingrybes ir skleisti jos svarbą kitiems tautiečiams.
Pažymint šios svarbios asmenybės laiką Kuliuose, nuo 2017 m. rengiamas Sofijos festivalis, kurio metu kuriamos skulptūros, rašomi kūriniai, vyksta koncertai.
1909 m. Kuliuose su Sofija apsilankė ir M. K. Čiurlionis: jaunavedžiai lankė Sofijos tėvus.
Kurortinis pajūrio miestas Palanga tapo turistų traukos centru gana vėlai – tik XIX a. Iki to laiko tai buvo prekybos centras, kuriame dominavo skandinavai: pati Palanga pirmą kartą taip pat paminėta būtent danų kronikoje 1161 m. Kadangi Palangos ruožas buvo svarbus strategiškai (šalia jūros, tarp Livonijos ir Kryžiuočių ordinų žemių), vyko dažnos grumtynės dėl ko kraštas nukentėjo. Išstūmus ordinus iš Lietuvos, XV a. Palangos uostas stipriai atsigavo ir ėmė plėstis.
XVII a. pabaigoje pradedamos minėti gydomosios maudynės Palangoje, miestas ima populiarėti kaip vasaros praleidimo vieta. 1824 m. Palangą nusiperka grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius, kuris imasi miesto naujinimo darbų. Jo priežiūroje statomas žymusis Palangos tiltas, naujieji rūmai (dab Palangos gintaro muziejus), suformuojamas žymusis parkas (pagal architekto E. Andre projektą). 1888 m. Palanga oficialiai pripažįstama kaip kurortas, 1899 m. Palangoje pastatomas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.
XIX a. pab. – XX a. pr. Palangoje ilsėdavosi svečiai iš Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių. (1886 m. Palangoje buvo leidžiamas prancūzų kalba vasarotojams skirtas laikraštis „Le Limande“, kuris paįvairintų kurorto gyvenimą.) Didžiąją dalį vasarotojų sudarė lenkai ir žydai, lietuviškai kalbančių poilsiautojų buvo nedaug.
Palanga ir M. K. Čiurlionis
Palangos jūra įkvėpė ir M. K. Čiurlionį: su sužadėtine Sofija Kymantaite jie čia praleido 1908 m. vasarą: ėjo pasivaikščioti tiltu, kūrė, lankė vienas kitą, planavo kurti operą „Jūratė“. Čia M. K. Čiurlionis taip pat nutapė V sonatą (Jūros sonatą), diptiką „Preliudas ir Fuga“, triptiką „Fantazija“. Palanga kūrėjui visuomet liko džiugiu atsiminimu – jis nuolat šį laiką prisimindavo laiškuose.
Šiaurės vakarų Lietuvoje, prie sraunios Babrungo upės ir jo intako Plungės įsikūrė miestelis tokiu pačiu pavadinimu kaip ir intakas. Amžių bėgyje miesto teritoriją valdė įvairūs didikai: Aleknavičiai, Valavičiai, Karpiai... . 1775 m. Plungės dvarą įsigijo Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis ir tik po sudėtingų likimo peripetijų 1873 m. rūmus nupirko kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Po tėvo mirties jo turtus pasidalino du sūnūs: Bogdanas apsigyveno Rietave, o antrasis – Mykolas Oginskis – Plungėje.
Mykolas Oginskis atnaujino dvaro aplinką: 1879 m. pastatė puošnius dvaro rūmus, įkūrė didžiulį parką, kuriame iškasė keliolika tvenkinių, pasodino daug retų medžių ir apgyvendino net fazanus. Rūmai galėjo pasigirti turtinga biblioteka ir meno rinkiniais – jų savininkui buvo itin svarbu puoselėti kultūrą. Kaip ir Irenėjus Oginskis, brolis Mykolas Oginskis taip pat buvo įsteigęs muzikos mokyklą su 35-50 pučiamųjų instrumentų orkestru. Jam vadovavo muzikas Dovidovičius.
Plungė ir M. K. Čiurlionis
1889-1893 m. Oginskių rūmuose mokėsi, o vėliau dirbo orkestre M. K. Čiurlionis. Čia jis sukūrė ir pirmuosius savo muzikinius kūrinius. Tačiau čia jo ryšis su Plunge nesibaigia. Mieste gyveno Sofijos Kymantaitės dėdė, kuris dirbdamas klebonu, vėliau ir sutuokė garsųjį menininką su jo žmona, rašytoja. Po vestuvių (1909 m.) abu jaunavedžiai buvo apsistoję Plungėje, kur abu kūrė ir džiaugėsi šviežiu šeimos gyvenimu.
Rietavas, miestas, į kurį M. K. Čiurlionis atvykdavo koncertuoti su Mykolo Oginskio orkestru, įkurtas gražiame gamtos prieglobstyje prie Jūros upės. Miestas minimas nuo 1253 m., bet aktyvus kultūrinis gyvenimas čia prasidėjo tik miesto valdymą perėmus Irenėjui Oginskiui, Mykolo Kleopo Oginskio sūnui. Jis stipriai palaikė 1831 m. sukilimo idėjas, bet po jo nesėkmingos baigties, atsidavė miesto ir dvaro kūrybai. Po kunigaikščio mirties Rietavas atiteko jo sūnui Bogdanui, pastarasis uoliai tęsė pirmtakų tradicijas – pirmasis Lietuvoje, Rietave įrengė elektros šviesą, telefoną; nutiesė linijas tarp Rietavo–Plungės, Rietavo–Salantų. Apie 1872 m. B. Oginskis Rietave įsteigė muzikos mokyklą, kuriai vadovavo Varšuvos muzikos institutą baigęs lietuvis muzikas J. Kalvaitis. 1883 m. čia buvo suorganizuotas 60 muzikantų simfoninis orkestras, kuriam vadovauti buvo pakviestas čekas J. Mašekas. Įvairių švenčių metu į Rietavo dvarą atvykdavo koncertuoti ir M. K. Čiurlionis su orkestru iš Plungės.
Rietavas ir M. K. Čiurlionis
Istorija primena, kad Bogdano Oginskio (Rietave) ir jo brolio Mykolo Oginskio (Plungėje) įkurtas muzikos mokyklas ir orkestrus siejo glaudūs ryšiai.
Buvo keičiamasi muzikine literatūra, natų rinkiniais, organizuojamos bendros repeticijos, o Mykolinių atlaidų ir kitų švenčių metu Rietave, Plungėje, Gandingos, Skroblės piliakalnių papėdėse, kitose įsimintinose vietovėse buvo rengiami bendri koncertai. Suprantama, kad, 1889 m. pradėjęs mokytis Plungės muzikos mokykloje, netrukus į šiuos įspūdingus muzikinius renginius įsijungė ir M. K. Čiurlionis.
Rietave muzikantai ypač mėgo koncertuoti į pietryčius nuo rūmų virš ledainės rūsio įrengtoje muzikantų terasoje. Iš čia atsiverdavo pasakiški vaizdai ne tik į rezidencijos bokštų siluetus, oranžerijų arkadas, bet ir parterio gėlynus, Lelijų tvenkinį, žydinčiais krūmais padabintas Jaujupio pakrantes. Pietvakarių pusėje už Malūno tvenkinio driekėsi Rietavo miesto su švytinčiais bažnyčios bokštais panorama.
Autentiškus B. Oginskio orkestro muzikanto Vytauto Lukausko atsiminimus apie M. K. Čiurlionio lankymąsi su Plungės orkestru Rietave – tuo pačiu ir pirmąjį jo kūrybos pripažinimą knygoje „Šimtmečių takais“ (1992 p. 85) aprašo kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė:
„(...).Ta diena pasitaikė tvanki, toli griaudėjo perkūnija. Svaigino gėlių aromatas parke. Aikštelėje prie Muzikantų terasos būriavosi Rietavo ir Plungės muzikantai. Plungiškiai buvo gerokai pavargę, mat anksti rytą iš Plungės buvo išvažiavę keliais vežimais. Abu orkestrai ruošėsi koncertui Rietavo rūmuose. Groti nesisekė. Net M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ nepavyko. Šios repeticijos metu dirigavęs Rietavo orkestro vadovas Jozefas Mašekas, matydamas suplukusius ir išvargusius muzikantus, paskelbė pertrauką. Tada Plungės orkestro vadovas P. Dovydavičius padavė J. Mašekui gaidų pluoštelį ir pasakė, kad tai plungiškio muzikanto M. K. Čiurlionio kūrinėliai ir paprašė juos pažiūrėti. „Mes šiandien blogai grojome Haidno, Mocarto kūrinius, net Oginskio polonezas nesisekė, tai dairytis kažkur kitur neverta“- pasakė susierzinęs J. Mašekas. Po pertraukos muzikantai buvo žvalesni ir grojo geriau. Palinksmėjo ir J. Mašekas. Įsigilino į M. K. Čiurlionio kūrinėlius. Buvo pakviestas pasirodyti jų autorius. Atsistojo jaunuolis. Sumišęs su fleita rankose. Pasigirdo plojimai. Čiurlinis dar labiau sumišo. Tai buvo pirmoji artimesnės kompozitoriaus pažintis su J. Mašeku ir pirmasis jo muzikinės kūrybos debiutas.
Vėliau orkestrų vadovai išrinko vieną kūrinėlį ir paskyrė Mykolo Oginskio vardinių garbei. Jį sugrojo Plungės rūmų salėje. Tai buvo siurprizas pačiam kunigaikščiui, kuris labai didžiavosi savo orkestru. Kuklų jaunąjį kompozitorių gyrė Oginskių giminės iš Austrijos. Pasisekimo paskatinti orkestrų vadovai keletą Čiurlionio kūrinėlių įrašė į repertuarą. Vėliau jie ne kartą skambėjo bendruose Rietavo ir Plungės orkestrų koncertuose.(...)“.
Didelį įspūdį M. K. Čiurlioniui Rietave turėjo palikti ir 1892 04 17 Velykų iškilmės Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje. Aidint bažnytiniam chorui ir brolių Oginskių orkestrams tąkart po dangų remiančiais bažnyčios skliautais pirmą kartą nušvito istorinis žirandolis - šimto lempučių elektros sietynas. Rietave pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje vieša elektrinė.
Legenda virtę pasakojimai primena, kad abiejų orkestrų atsisveikinimo koncertai Rietave buvo rengiami ir vienoje iš Malūno tvenkinio salų. Neveltui jai prigijo Muzikantų salos vardas. Kitos trys Malūno tvenkinio salos Rietavo muziejininkų siūlymu yra pavadintos Ramybės, Aukuro ir Vakaro salų vardais. Visos jos sudaro bendrą M. K. Čiurlionio salų grupę. V. Lukauskas pasakojo, kad, baigiantis koncertams, piliakalnį primenančios Ramybės salos papėdėje vakarais suliepsnodavo du laužai. Ištirpus paskutiniams polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ melodijos akordams, jų raibuliuojantys atspindžiai dar ilgai plaukdavo į rytų pusę link Raudonųjų vartų alėjos krantinės. Čia kartu su kitais muzikantais rymodavo ir būsimasis mūsų tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kas gali paneigti, kad ne kunigaikščių Oginskių rezidencijos Rietave Malūno tvenkinio salų ir aukštokų vakarinių pakrančių siluetai įamžinti jo paveiksle „Ramybė“.
Romantizuotus M. K. Čiurlionio buvojimo Rietave laikus primena Muzikantų saloje 2005 m. pasodintas vardinis M. K. Čiurlionio ąžuoliukas ir vardinė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės liepaitė. Link jų nuo Raudonųjų vartų alėjos veda kng. Bogdano Oginskio muzikantų krantinė, kurią puošia vardiniai keturiolikos žymiausių Rietavo istorinio orkestro vadovų ir muzikantų ąžuolai.
Atsižvelgdama į unikalias Nacionalinio M. K. Čiurlionio kultūros kelio edukacijos, kultūros sklaidos, taip pat tarpregioninio bendradarbiavimo perspektyvas, Rietavo savivaldybė nuo 2018 m. aktyviai įsijungė į M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių programos įgyvendinimą. Vyresnio amžiaus rietaviškiai dar nepamiršo, kaip iškilmingai 1975 m. Rietave buvo paminėtos 100-osios mūsų tautos genijaus gimimo metinės. Visus teminius renginius tąkart vainikavo Liongino Abariaus diriguojamo jungtinio Lietuvos muzikos mokytojų choro ir simfoninio orkestro koncertas. Neabejojame, kad ir 150-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės paliks ryškų įrašą Rietavo kultūros istorijos metraštyje.
Informaciją parengė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus darbuotojai
2018 -2024 metai.
Nors dabartinė Lietuvos sostinė, Vilnius, savo istoriją pradeda nuo akmens amžiaus, pagrindinė miesto plėtra prasideda XIV a., kuomet Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas išsiuntė laiškus, kviesdamas į naująjį šalies centrą, Vilnių, amatininkus ir pirklius. Centrinis kunigaikštystės miestas nuo pat pradžios buvo daugiatautis: čia gyveno lietuviai, baltarusiai, vokiečiai, totoriai, žydai, lenkai.
1387 m. priėmus krikštą, Vilniui buvo suteiktos Magdeburgo teisės, miestas vis labiau augo ir traukė naujus gyventojus. Čia garsios Lietuvos didikų giminės – Radvilai, Chodkevičiai, Sapiegos statė puošnius rūmus, kur vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Į Vilnių atvykę jėzuitai 1579 m. į Vilnių atvykę jėzuitai čia įkuria pirmąją aukštąją mokyklą – Vilniaus universitetą, su kuriuo į Lietuvą atkeliauja ir viešasis teatras. Kultūrinis gyvuoja net Rusijos imperijos priespaudoje: besikuriančios lietuvių draugijos organizuoja meno parodas, vaidinimus. XIX a. pab. – XX a. pr. Vilnius tapo Lietuvos tautinio atgimimo, politinio ir kultūrinio gyvenimo centru.
Vilnius ir M. K. Čiurlionis
M. K. Čiurlionio susietumas su Vilniumi prasidėjo 1906 m., kuomet jis laiške broliui Povilui rašė, kad nusprendė „visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai“. Jis kartu su Petru Rimša, Antanu Žmuidzinavičiumi rengė 1906 m. pabaigoje įvykusią Pirmąją lietuvių dailės parodą, į kurią atsiuntė 33 savo kūrinius. 1907 m. M. K. Čiurlionis atsikraustė gyventi į Vilnių ir aktyviai įsijungė į Vilniaus kultūrinio gyvenimo sūkurį. Čia jis ruošė choristus, įsijungė į diskusijas dėl „Tautos rūmų“ kūrimo, tapė, kūrė muziką, rengė II-ąją, III-iąją dailės parodas ir susipažino su savo būsimąja žmona - Sofija Kymantaite.
Kaunas, antrasis pagal dydį Lietuvos miestas, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, pirmą kartą paminėtas 1361 m. kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje. 1408 metais Vytautas Didysis Kaunui suteikė Magdeburgo teises. Kaune sparčiai vystėsi prekyba, ypač įkūrus Hanzos kontorą 1441 metais. Plėtra sulėtėjo tik XVII a., kuomet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dalyvavo karuose su Rusija, Švedija, Turkija.
Po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo (1795 m.) miestas buvo prijungtas į Rusijos imperiją. 1843 m. Kaunas tapo gubernijos centru, 1862 m. buvo nutiestas geležinkelis, tad miestas pradėjo sparčiai augti. Atsigavo ir kultūrinis gyvenimas: 1892 metais buvo įkurtas teatras, 1898 metais – miesto muziejus.
Labiausiai Kaunas išsiplėtė tarpukario metais (1920-1939), kuomet tapo Lietuvos laikinąja sostine. Šiais metais Kaunas tapo Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru. Plėtra ir kultūrinis gyvenimas sustojo prasidėjus Sovietų okupacijai po Antrojo pasaulinio karo, kuomet Kaunas buvo paverstas pramoniniu miestu. Prasidėjus Atgimimui bei atgavus Lietuvos nepriklausomybę, Kaunas savo formuoja kaip technologiškai išmanų, šiuolaikinės kultūros miestą.
Kaunas ir M. K. Čiurlionis
Nors M. K. Čiurlionis Kaune viešėjo itin trumpai (buvo atvykęs II lietuvių dailės parodos metu), būtent šiame mieste saugoma didžioji dalis kūrėjo palikimo. Tarpukariu, dėl Vilniaus situacijos (jis priklausė Lenkijai), Laikinąja sostine tapus Kaunui, būtent čia buvo įsteigta Čiurlionies vardo galerija, kuri peraugo į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų.
Miestas glaudžiai susijęs su kiek šiauriau esančiu Senosios Varėnos kaimu. Gyvenvietė pradėjo sparčiai kurtis 1862 m., kuomet buvo pastatytas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. Gyventojų gausėjantis miestelis įgavo pavadinimą Varėna II.
Miestelis buvo itin svarbus Lenkijos okupacijos metu (1920-1939 m.). Merkiu ėjusi Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija atskyrė Varėną I (Senąją Varėną) ir Varėną II (Lenkijos pusėje) ir dėl jos vyko atkaklios kovos. 1939 m. Varėna II galiausiai atiteko Lietuvai ir tapo laikinjuoju apskrities centru. Miestelis itin nukentėjo II pasaulinio karo metu. Pasibaigus karui 1946 m. Varėna tapo apskrities, o vėliau (1950 m.) ir rajono centru, tad čia vėl pradėjo gausėti gyventojų. 1980 metais prie miestelio buvo prijungta Varėna I. 1994 metais atskirta Senoji Varėna įgavo kaimo statusą. Šiandien Varėna yra Varėnos rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.
Varėna ir M. K. Čiurlionis
Varėnoje esantis Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis ne kartą vežė M. K. Čiurlionį į jo mokslų vietą (Varšuvą), Vilnių bei Sankt Peterburgą. Tačiau vietovė svarbi ir savo legendomis, primenančiomis, kokioje aplinkoje M. K. Čiurlionis užaugo.
Senoji Varėna – mažas, senas ir romantiškai dailus mietelis, įsikūręs šalia Merkio upės, pietryčių Lietuvoje. Miestelio pavadinimas kildinamas iš Varėnės upės (tekančios pro miestą), iš deivės Varėnės (žvejų globėjos) legendos, nuo žodžio „varo“, mat buvusio dvaro baudžiauninkai varė žvėris (tapo varovais). Dabar miestelis gali pasigirti esantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio krikšto vieta.
Vietovė pirmą kartą buvo paminėta 1413 metais Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto laiške Kryžiuočių ordino magistrui kaip nauja medžioklės dvaro vieta. Didesnį ryšį vietovė turi su LDK iždininku Mykolu Bžostovskiu, kuris buvo Varėnos seniūnijos valdytojas. Jis fundavo ir Senojoje Varėnoje pastatytą pirmąją bažnyčia apie 1776 metais. Miestelis ėmė kiek nykti nuo XVII a. vidurio, kuomet vyko nuolatiniai Abiejų Tautų Respublikos karai su kaimynėmis (Rusija, Švedija, Turkija). Prie nykimo prisidėjo ir piečiau, kitame Merkio krante nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis ir aplink jį pradėjęs kurtis miestelis Varėna II (dab. Varėna). Prie Senosios Varėnos miestelio nykimo prisidėjo ir 1881 m. gaisras, I Pasaulinis karas. 1980 m. Senoji Varėna buvo prijungta prie Varėnos ir gavo Varėnos Senamiesčio pavadinimą. 1994 m. Senoji Varėna tapo atskiru kaimu.
Senoji Varėna ir M. K. Čiurlionis
1874 m. į Senąją Varėną iš Liškiavos dirbti vargonininku atvyko Konstantinas Čiurlionis su žmona Adele. Kitų metų rudenį (1875 m. rugsėjo 22 (pagal senąjį kalendorių 10) d.) jiems gimė pirmasis sūnus. Šv. Archangelo Mykolo bažnyčios kunigas Aloyzas Giaras spalio 1 dieną jį pakrikštijo Mikalojumi Konstantinu.
M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).
V. Ulevičiaus „Čiurlionis-Šaulys“, stovintis prie Česukų kaimo, turi stogastulpio liemenyje išdrožtą bareljefinę kompoziciją (Čiurlionis iš lanko nusitaikęs į slibiną). Stulpą pratęsia ornamentinė rėminė konstrukcija ir V. Jaručio darbo trižvaigždė viršūnė.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Rietavo Aušros vartų koplyčioje – Oginskių giminės mauzoliejuje palaidotas M. K. Čiurlionio mecenatas Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis, taip pat jo brolis kunigaikštis Bogdanas Oginskis, jų motina Olga Oginskienė ir dar keletas neidentifikuotų šios giminės atstovų. Mirus Mykolui Oginskiui, M. K. Čiurlioniui iškilo grėsmė dėl mokslų: mirus mecenatui, buvo nutrauktas menininko finansavimas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Romantiškomis legendomis apipintas Meilės kalnelis stūkso Rietavo parko šiaurės vakarų kvartale. Nesuklystame jį vadindami ir orkestrantų kalneliu. Kadangi jo pietiniame šlaite mėgo muzikuoti ir papramogauti Bogdano Oginskio ir Mykolo Oginskio orkestrų muzikantai. Jų gretose 1890-1892 m. buvo ir M. K. Čiurlionis.
Kalnelio papėdėje tyvuliuoja Meilės ašarų tvenkinėlis primenantis, kiek ašarų dvaro panelės kitados čia išliejo besiilgėdamos savo išrinktųjų.
Didelė dalis Oginskių rezidencijos būklė buvo palikta savieigai, tad iš jų liko tik buvusios dvaro prabangos šešėlis. Tik prasidėjus Lietuvos Atgimimui, įgyvendinant pirmosios viešos elektrinės Lietuvoje 100-mečio programą, 1992 m. buvo atstatyta portiko kolonada, puošnūs parterio žibintai, atlikti daliniai pamatų konservavimo darbai. 2015 m., švenčiant Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias metines, priešais kolonadą iškilo skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas paminklas su bendra dedikacija „Šviesiam kunigaikščių Oginskių giminės atminimui“. Čia įrašytas ir M. K. Čiurlionio mecenato Mykolo Oginskio vardas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1848-1894 m. Rietavo dvare, jį valdant Irenėjui Oginskiui, buvo įkurtas 83 ha parkas ir turtingiausias tais laikais Pabaltijyje žiemos sodas (oranžerija), kur buvo auginamos palmės ir daug kitų subtropinių augalų. Įspūdingo oranžerijų komplekso papėdėje buvo įrengta erdvi muzikantų terasa, kurioje koncertuodavo Rietavo ir Plungės orkestrai, tarp jų ir fleita grojęs M. K. Čiurlionis. Grojantieji galėdavo grožėtis panoraminiais Oginskių rezidencijos rūmų vaizdais ir parko prieigų su Lelijų ir Malūno tvenkinių veidrodžiais vaizdais į pietus. Už jų matėsi centrinės miesto dalies mūrai ir švytintys Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios bokštų siluetai.
XX a. pradžioje, užgesus muzikinėms Rietavo tradicijoms, sunyko ir Muzikantų terasa. Šiuo metu Rietavo kultūros paveldo puoselėtojai ėmėsi veiksmų Muzikantų terasos atkūrimui.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1872 m. Bogdanas Oginskis Rietave įkuria šešiametę muzikos mokyklą, kuri veikė iki 1909 m. Mokyklos pastate gyveno ne tik studentai, orkestro muzikantai, čia apsistodavo ir Mykolo Oginskio Plungės orkestro muzikantai, atvykę koncertuoti. Tarp jų buvo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris Plungės muzikantinėje mokėsi 1889-1892 m.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Pastatas, kuriame nuo 2014 m. įsikūręs Rietavo kultūros centras bei Rietavo turizmo ir verslo informacijos centras, anksčiau buvo Rietavo dvaro karietinės pastatas. Prie jo, įsukę pro Baltuosius vartus, sustodavo į bendrus šventinius renginius iš Plungės atvykę Mykolo Oginskio orkestro muzikantų ekipažai, tarp jų ir orkestro fleitininkas M. K. Čiurlionis.
Kultūros centro koncertų salėse nuo 2018 m. tradicija tampantys pristatomi ir M. K. Čiurlionio kultūros kelio renginiai.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Rietavo dvaras gali pasigirti septyniais tvenkiniais, kurie buvo iškasti bajorų Oginskių pageidavimu. Didžiausias tvenkinys - Malūno, turintis keturias salas, kuriomis kažkada grožėjosi ir M. K. Čiurlionis, grojęs dvaro orkestre. Didžiausioje saloje - Muzikantų - vykdavo Rietavo ir Plungės muzikantų atsisveikinimo koncertai, kuriuose M. K. Čiurlionis grojo fleita.
Žvelgiant nuo Raudonųjų vartų alėjos pusės, tvenkinio salų siluetai primena Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ (1904/5) kontūrus. Viena sala tokį pavadinimą ir įgavo. Kitoms saloms rietaviškiai kultūros paveldo puoselėtojai pasiūlė „Vakaro“ ir „Aukuro“ vardus.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1852 m, užbaigęs Rietavo dvaro sodybos ir miesto perstatymo darbus, kunigaikštis Irenėjus Oginskis ėmėsi naujos bažnyčios statybos darbų organizavimo. Įspūdingos neoromaninio stiliaus šventovės projektą paruošė Prūsijos karaliaus dvaro architektas Fridrichas Augustas Štiuleris.
1853 06 09 Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui pašventinus kertinį akmenį, prasidėjo didieji statybos darbai, kurie užsitęsė daugiau kaip 20 metų. Rietavo pasididžiavimas - istorinis šimto lempučių bažnyčios sietynas, kuriame 1892 04 17 Šv. Velykų rytmetį pirmą kartą nušvito elektros šviesa. Šių iškilmių metu jungtiniame Rietavo ir Plungės orkestre griežė ir M. K. Čiurlionis.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1940 m. Stonkai, kurie buvo įsigiję paveikslą „Žinia“ išvyko į Žemaitiją, perduodant Čiurlionio kūrinį apsaugai Antanui ir Birutei Navickams, kurie tuo laiku gyveno Kaune Vaičaičio gatvėje Nr. 4. Navickai apleido Lietuvą tais pačiais metais ir paveikslas liko jų bute. Čia 1972 m. vasario 8 d. V. Čiurlionytė-Karužienė rado vis dar kabantį M. K. Čiurlionio paveikslą, kuris vėliau buvo perduotas Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.
II Pasaulinio karo metu (nuo 1942 m. iki 1946 m. Nemuno potvynio) Lietuvos banko seife buvo saugoma dalis M. K. Čiurlionio paveikslų. Dalis saugomų paveikslų nukentėjo nuo potvynio.
Neišlikęs pastatas (buvusi Adamčiko progimnazija), kuriame 1908 m. įvyko pirmoji Kaune vykusi lietuvių dailės paroda, stovėjo netoli dabartinės Kauno miesto savivaldybės (Laisvės al. 96).
Kaune įvykusi pirmoji paroda, tai Vilniuje vykusios Antrosios Lietuvių dailės parodos, kurią Lietuvių dailės draugijos vicepirmininko pareigas ėjęs organizavo M. K. Čiurlionis, tęsinys. Po šios parodos MKČ padovanojo savo paveikslą „Praeitis“ muziejininkui Tadui Daugirdui.
Nupirkti iš Sofijos Kymantaitės, čia buvo saugomi M. K. Čiurlionio kūriniai (1922-1923 m.), kol nebuvo pastatyta M. K. Čiurlionies vardo galerija. Dėl saugojimo vietos yra išlikę skundų: 1923 m. vasario 6 d. dienraštyje „Lietuva“ yra likęs tuometinio Seimo nario Vytauto Prano Bičiūno skundas, kad dėl pastato drėgmės, aplinkinių pastatų gaisro pavojaus, kyla grėsmė M. K. Čiurlionio palikimui. Vėliau paveikslai buvo perkelti į Švietimo ministeriją.
Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas, Pelėdų kalne) tai dabartinio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus istorijos pradžia. 1921 metų gruodžio 14 dieną Lietuvos steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą“, kuriuo įkuriama galerija Lietuvos meno turtams (tarp jų ir M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą) saugoti. 1922 metais remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M. K. Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 000 vokiečių aukso markių, tapusius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pagrindu.
Nors Galerija buvo trumpai atvėrusi duris M. K. Čiurlionio 50-ąsias gimimo metines rugsėjį (Galerija buvo atidaryta 5-ioms dienoms), galerija buvo oficialiai atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d. Tačiau vieta ne visi buvo patenkinti - 1927 m. randama skundų, kad galerija per toli nuo centro, neturėjo pakankamai vietos visiems eksponatams, tad 1936 m. galerija buvo pertvarkyta į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų ir perkelta į naujus rūmus Putvinskio g. 55.
1908 m. M. K. Čiurlionis į Antrąją lietuvių dailės parodą (perkelta iš Vilniaus) Kaune (vyko Adamčiko progimnazijoje, kuri neišliko) turėjo vykti traukiniu, taigi ir vienu seniausių Europoje geležinkelio tuneliu, baigtu statyti dar 1861 m.
Aleksoto apžvalgos aikštelėje 1908 m. M. K. Čiurlionis su Sofija Kymantaite grožėjosi miesto panorama ir Nemunu (Antrosios lietuvių dailės parodos metu, kuri vyko Adamčiko progimnazijoje (neišlikusi)).
1975 m., skulptoriaus A. Kazlausko skulptūra „Čiurlionis“ buvo pastatyta skverelyje prie Varėnos geležinkelio stoties, minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metines.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
2011 m. įkurtas Varėnos legendų parkas yra vieta, kurioje apsilankius galima susipažinti su krašto legendomis, kurios įkvėpė ir M. K. Čiurlionį. Parke yra įrengti 7 tautodailės menininkų pagaminti gamtos temų įkvėpti suoliukai, 9 Varėnos krašto legendų temomis sukurtos medinės skulptūros. Parke įrengta mini estrada, kurioje netradicinėje erdvėje vyksta vakaro muzikos koncertai, folkloro ir kiti renginiai.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Greta kelio ir tilto per Merkį vedančio iš Senosios Varėnos į Varėną yra 7 ąžuolo skulptūrų ansamblis, viena jų skirta ir M. K. Čiurlioniui. J. Videikos skulptūroje „Čiurlionio gimimas“ pavaizduota kaip Varėnos žemė iškelia su piene žaidžiantį vaikutį (primenantį triptiko „Pasaka“ antrąją dalį), lydimą Čiurlionio mėgtų kūrybos paukščių. Ansamblyje taip pat yra R. Gudliausko skulptūra „Medsargis“, A. Lastausko „Lietuvos dainius su kanklėmis“, E. Motiejučio „Vytautas su sakalais“, P. Malinausko „Varėnė“, A. Juškevičius „Upių santaka“. Skulptūrų ansamblis užbaigiamas K. Žlabio „Geležinkeliečio“ skulptūra, skirta geležinkeliui Sankt-Peterburgas – Varšuva, kurio dėka išaugo Varėnos miestas ir kuriuo vykdavo M. K. Čiurlionis. Skulptūras kalto metalo saulutėmis papuošė St. Truncė.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Skulptoriaus Manto Paulausko kurtas paminklas „Angelas“, pastatytas 2015 m. Vytauto g., prieš Senosios Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Skulptūra buvo įkvėpta M. K. Čiurlionio paveikslo „Auka“ (1909).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
M. K. Čiurlionio kelias – medžio skulptūrų ansamblis, sukurtas 1975-1976 m. tautodailės meistrų, pažymint M. K. Čiurlionio šimtąsias gimimo metines. 25 kūriniai (medinės skulptūros ir stogastulpiai) puošia kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų (kelias A4 Vilnius-Varėna-Gardinas).
M. K. Čiurlionio kelio III kompozicijų grupę sudaro dvi skulptūros tarp Perlojos ir Merkinės - prie Milioniškių kaimo. Tai I. Užkurnio „Varpininkas“ (varpipinko figūra profiliu apačioje, o virš jo varpas). Kita skulptūra - R. Kilio „Bėkit, bareliai“ paremtas lietuvių liaudies dainos motyvais. Skulptūros reljefai buvo tapyti M. Bičiūnienės.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Liškiava – kaimelis kairiajame Nemuno krante, esantis apie 10 km nuo Druskininkų, minimas šaltiniuose jau nuo 1044 m. Šiame kaimelyje Konstantinas Čiurlionis dirbo vargonininku, susipažino su savo būsimąja žmona Adele Radmanaite ir su ja susituokė Švč. Trejybės bažnyčioje.
Čia pasak Stasio Čiurlionio laiško (1901 X 30 / X 12) jie su M. K. Čiurlioniu eidavo tapyti ir pasiirstyti Nemune.
Lipliūnai - nedidelis kaimelis netoli Druskininkų. Nuo kalvos matyti Raigardo slėnis, Kubilnyčios upelis. Čia apsilankydavęs M. K. Čiurlionis ne tik grožėjosi gamta, bet ir užrašydavo girdimas liaudies dainas. Viena iš jų buvo „Bėkit, bareliai“.
Lipliūnų kaimo valstiečiui J. Prapiesčiui M. K. Čiurlionis padovanojo tapytą paveikslą „Kristus“.
Į Kaimelį Jurbarko rajone M. K. Čiurlionis su broliais plaukė veždami paveikslą „Šventas Rokas“, kurį buvo užsakęs Kaimelio kunigas.
Nuo 2013 metų Vilniuje ir Palangoje liepos mėnesį vyksta tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, kasmet pristatantis iškiliausias muzikos pasaulio asmenybes iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, Izraelio bei kitų šalių, chorai, orkestrai, baletas, tarptautinių M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtojų, Nacionalinės premijos laureatų, žymiausių lietuvių išeivių koncertinės programos ir kt. Palangoje atlikėjai koncertuoja Kurhauzo salėje, Birutės parko rotondoje ir Tiškevičių rūmuose. Festivalis Palangoje atidaromas liepos 6 dieną koncertu Tiškevičių rūmų terasoje.
M. K. Čiurlionio vardas įamžintas ir rūmų vardinėje rožių alėjoje: čia pasodinta M. K. Čiulioniui skirta rožė.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1981 m. ant Jaunimo kalnelio Birutės parke (tuomet Botanikos parke) Palangoje pastatyta šlifuoto granito plokščių ir geometrinių tūrių Stepono Šarapovo (1936–1981) skulptūra „Šaulys“ (šiaurinėje parko dalyje, į dešinę nuo centrinio įėjimo į parką, prie Dariaus ir Girėno gatvės). Dekoratyvinis monumentas sukurtas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurliono paveikslą „Saulė eina šaulio ženklu“ (1906/1907) iš 12 paveiklų ciklo „Zodiakas“. 1984 m. gruodžio 11 d. skulptūra paskelbta dailės paminklu. 1993 m. skulptūra buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus numeris – 15334).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
S. ir A. Bugailų namas, kuriame 1898-1899 lankėsi Sofija Kymantaitė, buvo pastatytas 1898 metais. S. ir A. Bugailų dukra Marija Bugailaitė (Pocevičienė) ir Sofija buvo draugės. Į šį namą S. Kymantaitė sugrįžo 1908 metais, kuomet jau buvo susižadėjusi su M. K. Čiurlioniu. Čia ją taip pat lankė ir M. K. Čiurlionis.
1969 m. rugsėjo 21 d. namą papildė Dalios Zubovaitės-Palukaitienės (M. K. Čiurlionio ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės anūkės) sukurta atminimo lenta – bareljefas.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
XIX–XX a. sandūroje Mykolo Oginskio orkestras vasaromis grodavo Tiškevičių įveistame parke šalia Kurhauzo specialiai tam pastatytoje atviroje rotondoje. Jame fleitininku muzikavo ir Mykolo Oginskio privačioje mokykloje (muzikantinėje) groti įvairiais muzikos instrumentais 1889–1893 m. mokęsis Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Deja, medinė parko rotonda iki šių dienų neišliko.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
2018 m. Mykolo Oginskio parke, kuriame dažnai 1899-1983 m. lankėsi M. K. Čiurlionis, iškilo paminklas menininkui „Sakmė. Karaliai“ (skulptorė D. Matulaitė, architektas J. Balkevičius).
Žalvso granito paminklas, kupinas čiurlioniškų simbolių, sukurtas remiantis vienu garsiausiu M. K. Čiurlionio paveikslu „Karalių pasaka“ (1909 metais sukurtu viešint pas žmonos Sofijos dėdę kleboną Vincentą Jarulaitį senojoje Plungės klebonijoje).
Objektas yra šiame maršrute: Plungė - Šateikiai
Kaip pasakojo dvaro virėjas Leonas Daumantas, M. K. Čiurlionis mėgo būti gamtoje: jis itin mėgo dvaro parką, jo tvenkinius su baliniais vėžliais bei fazaninę su gyvenusiais fazanais ir jų maitinimo metu atbėgančia prijaukinta stirnaite. M. K. Čiurlionis mėgdavo gėrėtis fazanų plunksnomis, atbėgusiai stirnai paglostydavo nugarą.
Kai M. K. Čiurlionis išvažiavo iš Plungės (1894 m.) jo palydėti su gražia gyva palyda – fazanais, povais, prijaukinta stirnaite – atėjo ir fazanų prižiūrėtojas Andžejus Kotoviakas.
Ši parko vieta neliko užmiršta ir vėlesniais metais, kai M. K. Čiurlionis, jau susituokęs su Sofija, apsistoję pas dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį klebonijoje (1909 m.), kasdien eidami pasivaikščioti po Plungės apylinkes, parką, pasukdavo ir pro buvusią fazaninę (1909 m. ji jau buvo išardyta).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Mykolo Oginskio dvaro rūmai garsėjo ne tik savo turtais (sukauptais portretais, skulptūromis, kitais meno kūriniais), bet ir kultūrine aplinka bei kultūros vystymu. Oginskiai buvo žymūs dėl savo mecenatinės veiklos: Plungėje įsteigė našlaičių prieglaudą, daraktorių mokyklą, finansavo šv. Jono Krikštytojo bažnyčios statybą, lietuviškų knygų leidybą bei pirmojo lietuviško spektaklio pastatymą. Būtent į tokią kultūrą skatinančią aplinką pateko M. K. Čiurlionis, iš Druskininkų atvykęs 1899 m., mokytis muzikos.
Dabar rūmuose įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, kuriame galime rasti ir su M. K. Čiurlioniu susijusius eksponatus, nušviečiančius menininko gyvenimo ir kūrybos pėdsakus Plungėje. Vienas iš retesnių eksponatų – apie 1870 metus pagamintas „C. BECHSTEIN“: Karlo Bechšteino (Carl Bechstein, 1826–1900) pianinų ir fortepijonų fabriko gaminys. Juo grojo ne tik Oginskio orkestro vadovas Pranas Dovydavičius, bet ir muzikos mokyklos gabusis mokinys – M. K. Čiurlionis.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Nuo 2006 m., Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos iniciatyva, buvusiame kunigaikščio M. Oginskio dvaro žirgyne kasmet vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, kurio viena diena skiriama M. K. Čiurlionio atminimui. Tądien vyksta jaunimo orkestrų koncertas „Rudens akvarelė M. K. Čiurlioniui“, kuomet galingais akordais suskamba Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų jungtinis styginių orkestras (per 160 jaunųjų atlikėjų).
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Mykolas Oginskis Plungės dvare (dab. Žemaičių dailės muziejus) apie 1873 metus įsteigė muzikos (orkestro) mokyklą ir prie jos subūrė 35–50 muzikantų orkestrą. Į mokyklą suvažiuodavo jaunuoliai iš visos Lietuvos ir toliau: buvo besimokančių iš Rygos, Varšuvos, Permės, Gardino. Įstaiga greitai įgavo profesionalios mokyklos reputaciją, mat ruošė profesinius muzikantus ir turėjo orkestrą, siekiantį Vakarų Europos lygį. Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokyklą Plungėje 1889–1893 m. šeimos bičiulio Juozo Markevičiaus remiamas, lankė ir M. K. Čiurlionis (14 m.). Nuo 1892 m., kaip orkestro fleitininkas, gavo ne tik išlaikymą, uniformą, bet ir algą (5 rublių).
Pasak dvaro siuvėjo Adolfo Daumanto atsiminimus, Kastukas žavėjosi ne tiek pačia muzikanto uniforma, kiek švarko apykaklėje prisiūtomis dviem lyromis. Pirštais paliesdamas jas, šypsodamasis tada pasakė – „Dabar aš tikras muzikantas.“
Orkestras tiesiog užvaldė jaunąjį muzikantą – jis studijavo kiekvieno instrumento partitūras, jas analizavo, lygino. Dvaro orkestro vadovas, matydamas išskirtinių gabumų muzikai turintį jaunuolį, ne tik pats grodavo aukštos klasės koncertiniu „C. Bechstein“ pianinu, bet ir leisdavo jaunajam orkestro muzikantui M. K. Čiurlioniui improvizuoti.
Kadangi muzikos mokykla neišliko iki šių laikų, „Muzikantinės“ vietoje 1990 m. pastatytas liaudies meistrų J. Majoro ir J. Šakinio dekoratyvus stogastulpis. Stogastulpyje išdrožta lyra – senovinis graikų styginis instrumentas, poetinės kūrybos ir įkvėpimo bei Plungės orkestro simbolis (buvęs ir uniformos apyklėse). Stogastulpyje, viršum lyros, išdrožti trys teptukai ir smuiko raktas – taip įamžinta M. K. Čiurlionio kūrybinio kelio pradžia Plungėje.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1909 metų birželio–rugsėjo mėnesiais Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir M. K. Čiurlionis antrą kartą atvyksta į Plungę ir apsigyvena klebonijoje dvejuose nedideliuose kambariuose. Milžiniškas salonas, anot M. K. Čiurlionio, tampa jo dirbtuvėmis. Tai menininko brandžios kūrybos laikas, kuomet užgimė per 20 paveikslų, tarp kurių „Žemaičių koplytstulpiai“, „Karalių pasaka“, „Pilies pasaka“, „Angelėliai“, „Aukuras“.
Plungės senojoje klebonijoje ši viešnagė įamžinta: 1975 m. minint menininko gimimo šimtmetį, pagal M. K. Čiurlionio paveikslą „Žemaičių kryžiai“ klebonijos kiemelyje pastatyti stogastulpiai (kurti tautodailininkų Liudo Ruginio, Vaclovo Banevičiaus ir Vytauto Bytauto stogastulpiai). Tais pačiais metais, ant senosios Plungės klebonijos sienos atidengta skulptoriaus Vytauto Juzikėno sukurta memorialinė lenta su poros bareljefu.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Senojoje medinėje Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (nugriauta 1934 m., kuomet šalia buvo pastatyta nauja bažnyčia) M. K. Čiurlionis kartu su kitais dvaro orkestro mokyklos mokiniais grodavo, giedodavo bažnyčios chore. 1909 m. vasarą, kai M. K. Čiurlionis viešėjo su žmona Sofija Kymantaite pas jos dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį, dažnai vargonuodavo sekmadieninių Mišių metu.
Daugiau informacijos: ČIA
Šis objektas yra šiame maršrute: Plungė - Šateikiai
Karklėnuose Sofijos motina Elžbieta Kymantienė, norėdama pagerinti finansinę situaciją, septyniems metams išsinuomojo Leliugų ūkį, kuriuose bandė ūkininkauti. Laisvesniu metu padėdavo ir Sofijos tėvas Leonas Kymantas.
Neišlikusi sodyba priklausė Jonui Leliugai, kuris 1907 metais išvyko su šeima laimės ieškoti į Ameriką, sodyboje palikęs savo motiną Klarą. Jos atmintyje iki smulkmenų liko prisiminimai, kai Sofija ir Konstantinas lankėsi sodyboje. Juos aprašė Eleonora Ravickienė knygoje „Šimtmečių takais“.
Gražios Karklėnų apylinkės įkvėpė jaunuosius menininkus, vietiniai žmonės dažnai juos matydavo laimingus, klajojančius po Karklėnų apylinkes, vaizdingais Vieštovės upės skardžiais. Čiurlionis dažnai nuklysdavo iki pat ąžuolų ramybe apsuptų maro kapinaičių. Tokia vieta paliko dailininkui gilų įspūdį, atpažįstamą jo paveiksle „Žemaičių koplytstulpiai“, 1909 m.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
1862–1875 m. grafai Pliateriai vietoje stovėjusios medinės bažnyčios fundavo dabartinės mūrinės neogotikos stiliaus Šv. evangelisto Morkaus bažnyčios statybą pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Joje kunigas Vincentas Jarulaitis 1909 m. sausio 1 d. sutuokė kompozitorių, dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir savo dukterėčią rašytoją Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę. Pasirinkta nuošalesnė, bet abiem jauniesiems malonius prisiminimus kelianti vieta (Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė laiškuose rašė, kad norėjo vestuves kelti ramioje vietoje, nors jai buvo siūloma tuoktis Plungėje).
Daugiau informacijos: ČIA
Šis objektas yra šiame maršrute: Plungė - Šateikiai
Sofija Kymantaitė (1886–1958) gimė bežemių bajorų šeimoje Joniškyje. Kymantams gavus pasiūlymą iš Sofijos motinos brolio klebono Vincento Jarulaičio atvykti ūkininkauti ir pagerinti savo finansinę padėtį, šeima sutiko. 1893 metais, kai mergaitei buvo 7 metai, visi persikėlė gyventi į Kulius, kur mergaitė pradėjo lavintis padedama savo dėdės. Čia ji perėmė ir žemaičių tarmę, stilių.
1898 m., jau lankydama Palangos pradžios mokyklą mergaitėms, grįžusi į Kulius susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris uoliai visus mokė skaityti ir rašyti lietuviškai, tarp jų ir Sofiją Kymantaitę. Būtent Juozas Tumas-Vaižgantas Sofiją nusivežė į pirmąjį lietuvišką vaidinimą Palangoje 1899 m. Dėdei finansuojant, S. Kymantaitė tęsė mokslus Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.
1909-aisiais su Sofija Kuliuose apsilankė ir M. K. Čiurlionis. Kartu jie lankė Sofijos tėvus.
Daugiau informacijos: www.ciurlioniokelias.lt
Šiame pastate kunigaikščio Bogdano Oginskio išlaikoma 1872-1904 m. veikė pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla. Čia lankydavosi ir Plungės Mykolo Oginskio orkestras, kuriame 1889-1892 m. muzikavo M. K. Čiurlionis.
Tarpukariu istorinėje muzikantinėje buvo įsikūrusi Rietavo gimnazija, po II pasaulinio karo – vidurinė mokykla, 1973 m. pastatas buvo apleistas ir ilgainiui virto griuvėsiais. Prasidėjus naujam Lietuvos Atgimimui, šis kultūros istorijos paminklas prisikėlė naujam gyvenimui. 2000 m. čia įsikūrė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. M. K. Čiurlionio kūrybinę aurą muziejuje primena teminės parodos ir edukaciniai-muzikiniai renginiai.
2024 m. balandžio 15 d. buvo pristatytas suoliukas, skirtas M. K. Čiurlioniui Druskininkuose, netoli Druskonio ežero.
Nuotrauka Druskininkų miesto muziejaus ir galerijos. Fotografijoje – suoliuko autorius Romualdas Inčirauskas.
Lietuvių dailės kūriniams netelpant į M. K. Čiurlionies galeriją (Mackevičiaus g. 27), lankytojams skundžiantis galerijos tolima vieta, 1936 m. buvo atidarytas naujas muziejus - Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (arch. Vladimiras Dubeneckis, Kazimieras Kriščiukaitis, Karolis Reisonas). Čia buvo perkelta visa turima M. K. Čiurlionio kolekcija.
1944 m., antrosios sovietų okupacijos metu, muziejus buvo pervadintas į Kauno valstybinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. 1969 m. prie muziejaus įrengta moderni M. K. Čiurlionio galerija (architektas Feliksas Vitas).
Atgavus nepriklausomybę, 1997 m. muziejui suteiktas nacionalinis statutas, o 2003 m. buvo renovuota M. K. Čiurlionio galerija, kurios nuolatinėje ekspozicijoje galima išvysti didžiąją dalį M. K. Čiurlionio palikimo.
Druskininkai įsikūrę Lietuvos pietuose, dešinėje Nemuno pusėje prie upės vingio. Miestą supa spygliuočių medžių miškai, kuriuose mėgdavo eiti pasivaikščioti, pasvajoti Lietuvos kūrėjas M. K. Čiurlionis, čia praleidęs savo vaikystę.
Druskininkų vietovė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1636 m., tačiau jau XIII a. vietovė priklausė Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei su tvirtove, įeinančia į Panemunės gynybinę sistemą. Manoma, kad miestelio pavadinimas kilo nuo specialybės „druskininkas“, o miestas imtas taip vadinti nuo 1765 m.
Nuo seniausių laikų Druskininkuose buvo žinomi mineraliniai šaltiniai – pasak legendų, jie ištryškę tose vietose, kur ašaras praliejo kunigaikščio žmona, išsigandusi, kad jos vyras nuskendo Nemune (jis išniro gyvas ir sveikas su nušautu sakalu iš vandens). Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio liepimu buvo atlikti mineralinių vandenų gydomųjų savybių tyrimai, ir, patvirtinus rezultatus, 1794 m. Druskininkai paskelbti gydomąja vietove. 1837 m. miesteliui suteiktas kurorto statusas – tai yra seniausias Lietuvos balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas.
Kurortinių lankytojų ypač padaugėjo 1862 m. atidarius Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį (artimiausia stotelė – Varėna), kas leido lengviau pasiekti sanatorijas turistams. Tai pasiteisino – XIX a. pab. - XX a. pradžioje Druskininkai tapo trečias lankomiausias kurortas Rusijos imperijoje (po Kaukazo ir Krymo).
Druskininkai ir M. K. Čiurlionis
Pirmoji Čiurlionių šeimos atžala čia lankė mokyklą, gavo pradines muzikos žinias, stebėjo aplinką (Druskininkus), kurioje tuo metu jau buvo gausu gydyklų, viešbučių, vasarnamių ir žmones, atvykusius iš Vilniaus ir Varšuvos. M. K. Čiurlioniui Druskininkai tapo labai svarbia vieta jo gyvenime ir kūryboje.
M. K. Čiurlionio tėvams ir visos šeimos pragyvenimui buvo itin svarbus turistų lankomas miestas. Čiurlionio tėvai turėjo namelį, kurį vasaromis skirdavo poilsiautojams nuomotis – tai buvo didelis finansinis indelis į 11 asmenų šeimos gyvenimą.
Druskininkai gali pasigirti esantys M. K. Čiurlionio kūrybinio kelio pradžia. 1844-1852 m. Druskininkuose pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia, kurioje 1878 m. pradėjo vargonuoti Konstantinas Čiurlionis, kurį kai kuriomis dienomis pakeisdavo jo gabusis sūnus – Mikalojus Konstantinas.
Apie M. K. Čiurlionio laiką Druskininkuose daug informacijos J. Čiurlionytės knygoje „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“.
- Varėnos geležinkelio stotis
Savanorių g. 3A, Varėna - Aplankyta vieta
M. K. Čiurlionis. Vidinis žvaigždėlapis7-7 Uenokōen, Taito City, Tokyo 110-0007, Japan - Parodos vieta
- 2026
Nuo gintarų iki žvaigždžių: M. K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiaiV. Putvinskio g. 55, 44248 Kaunas, Lithuania - Parodos vieta
- 2025
Van Gogas ir žvaigždės35 Rue du Dr Fanton, 13200 Arles, France - Parodos vieta
- 2024
Tavo regiu aš grožį: nuo Čiurlionio iki KairiūkščioMuzeum Narodowe w Szczecinie - 2020
Senosios Druskininkų kapinėsV. Kudirkos g. 2 - Aplankyta vieta
Gandingos piliakalnisGandingos piliakalnio g. 9 | Gandinga - Aplankyta vieta
Vila „Linksma“M. K. Čiurlionio g. 59 - Aplankyta vieta
Palangos grafo Tiškevičiaus rūmai ir parkasVytauto g. 17 Palangos jūros tiltasBasanavičiaus g. pabaiga - Aplankyta vieta
M. K. Čiurlionio kelio monumentalioji skulptūra „Žaltys Žilvinas“Glėbo hidrografinis parkas - Atminimo vieta
M. K. Čiurlionio kelio I kompozicijų grupė Senojoje VarėnojeSenoji Varėna - Atminimo vieta
Čiurlionio skverelis ir sieninė freska „Karalių pasaka“Prie Varėnos raj. savivaldybės viešosios bibliotekos | Vytauto g. 19, Varėna - Atminimo vieta
Skulptūra „Angelas“Prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios | Vytauto g. 196, Senosios Varėnos k. - Atminimo vieta
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir Čiurlionio gimimo vietaVytauto g. 196, Senosios Varėnos k. - Aplankyta vieta