M. K. Čiurlionio muzika sudaro Lietuvos profesionaliosios muzikos aukso fondą. Į ją remiasi visa XX a. Lietuvos muzikinė kultūra. Per neilgą kūrybinį laikotarpį, kuris truko šiek tiek ilgiau nei dešimtmetį, M. K. Čiurlionio muzika progresavo nuo tradicinio romantizmo iki modernių atonaliąją muziką pranašaujančių kompozicijų. Manoma, kad pirmieji kūrybiniai bandymai buvo dar Plungėje, M. K. Čiurlioniui mokantis ir grojant kunigaikščio M. Oginskio dvaro orkestre. Bet profesionalaus kompozitoriaus kelią M. K. Čiurlionis pradėjo Varšuvoje, kur nuo 1897 m. pas Z. Noskowkį studijavo kompoziciją ir instrumentuotę. Iki Varšuvos muzikos instituto baigimo 1899 m. birželį M. K. Čiurlionis sukūrė nemažai pjesių, kanonų, fugų, variacijų ciklą ir dvi sonatas fortepijonui, sonatą smuikui ir fortepijonui (neišliko), variacijas styginių kvartetui, fugų chorams, o jo diplominis darbas – kantata mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“.


Leipcigas tapo nauja pakopa profesinio tobulėjimo kelyje. Šiame mieste M. K. Čiurlionis turėjo galimybę susipažinti su kur kas įvairesniu muzikiniu gyvenimu, pajausti pačias naujausias muzikos tendencijas, studijuoti to meto šiuolaikines partitūras Peterso leidyklos bibliotekoje. Leipcigo karališkoje konservatorijoje M. K. Čiurlionis studijavo S. Jadassohno kontrapunkto ir C. Reineckes kompozicijos klasėse. Sukūrė (pagal studijų programą) kanonų, fugų fortepijonui, fugų vargonams, mišriam chorui, styginių kvartetą, uvertiūrą simfoniniam orkestrui (redaktorių vadinamą „Kęstutis“), pirmąją simfoniją (nebaigta).


Po studijų Leipcige M. K. Čiurlionis pradėjo intensyviai tapyti. Tai akivaizdžiai paveikė jo muzikos stilių. Atsisakoma romantinio jausmingumo, kūriniai išsiskiria konstruktyviu ir loginiu pobūdžiu, nauja architektonika ir menine koncepcija, pranašaujančia atonalios muzikos pradžią. Geriausiai tai iliustruoja 1904–1905 m. variacijos fortepijonui „Sefaa Esec“ ir „Besacas“. Dar vėliau komponuoti preliudai, pjesės fortepijonui liudija kompozitoriaus polinkį į vis naujų meninių idėjų realizavimą. Pasak prof. V. Landsbergio, kiekvienas kūrinys yra tarsi naujos kompozicinės užduoties sprendimas. Paskutiniais gyvenimo metais pradėta kurti opera „Jūratė“ taip pat buvo vienas iš bandymų realizuoti savo kūrybines mintis jau kitoje, daugialypėje meninės raiškos plotmėje.


Visa M. K. Čiurlionio muzikinė kūryba skirstoma į ankstyvąją (1896–1903) ir vėlyvąją (1904–1910). Ankstyvasis periodas susijęs su studijų laikotarpiu Varšuvoje (1894–1899) ir Leipcige (1901–1902). Tai kompozitoriaus stiliaus formavimasis, kompozicinės technikos įvaldymo laikotarpis. To meto kūriniai ryškiai atspindi kompozitoriaus susižavėjimą Chopinu (ne tik stilistika, bet ir žanrai – valsai, mazurkos, polonezai), tačiau dalis kūrinių akivaizdžiai rodo kompozitoriaus polinkį polifoniniam mąstymui, siekį atrasti naujas kompozicines ir instrumento išraiškos galimybes.


Vėlyvuoju laikotarpiu, kuris dar vadinamas brandžiuoju, M. K. Čiurlionis ryžtingai pasuka modernios muzikos link. Jį domina trumpos garsų grandinės, kurių pagrindu formuojamas visas kūrinys (serializmo užuomazgos), balsų savarankiškumas muzikoje tirpdo ribas tarp homofoninės ir polifoninės muzikos, ostinatinis boso ar viršutinio balso eksponavimas sukuria vizualaus stabilumo įspūdį, koreliuojantį su jo tapybos darbais, o per melodijų grafinį kontūrą, instrumentinių partijų ir faktūros išdėstymą atsiskleidžia akivaizdus menininko siekis atrasti naujus kelius menų sintezės link.


Šiandien, deja, nežinome, kiek iš viso M. K. Čiurlionis buvo sukūręs muzikos, nes didelė dalis rankraščių neišliko, kiti, manoma, sudegė karo metu ar dingo istorijos verpetuose. O tai, kas išliko – daugiausia eskizai, juodraščiai, muzikinių idėjų fragmentai. Toks archyvo pobūdis lėmė, kad M. K. Čiurlionio kūriniai baigti publikuoti tik praėjus šimtmečiui po kompozitoriaus mirties. Visgi šiandien priskaičiuojama nuo 350 iki beveik 400 muzikos kūrinių. Dauguma jų – tai kūriniai fortepijonui, bet labai reikšmingi ir opusai simfoniniam orkestrui (simfoninės poemos „Miške“, „Jūra“, uvertiūra, kantata chorui ir orkestrui), styginių kvartetaskūriniai chorams (originalios kompozicijos ir harmonizuotos lietuvių liaudies dainos), kūriniai vargonams. Šimtmetį trunkantis M. K. Čiurlionio muzikos leidybinis procesas įtraukė ne vieną muzikos redaktorių, kuris bandė savaip susisteminti ir sugrupuoti kūrinius. Šiandien turime net penkias M. K. Čiurlionio muzikos numeracijas: originali paties kompozitoriaus numeracija opusais, kompozitoriaus sesers Jadvygos Čiurlionytės numeracija opusais (I-1957, II-1975), M. K. Čiurlionio bibliografijos sudarytojų numeracija (1970), muzikologo Vytauto Landsbergio numeracija (1986) ir muzikologo Dariaus Kučinsko numeracija (2007). Kiekviena šių numeracijų liudija tiek naujai atrastus kūrinius ir jų rankraščius, tiek ir mokslinių tyrimų rezultatus.


Simfoninė M. K. Čiurlionio kūryba nėra gausi. Tai dvi simfoninės poemos – „Miške“ (1901), „Jūra“ (1907), simfoninė uvertiūra, I-oji simfonija (nebaigta), kantata „De Profundis“ simfoniniam orkestrui ir mišriam chorui. Juodraštiniai eskizai dar liudija apie kitas dvi simfonines poemas („Pasaulio sutvėrimas“, „Dies irae“), antrąją simfoniją („Lietuviška pastoralinė“) ir keletą kitų kūrinių (Fantazija, Largo, Preliudas).


Taip pat nėra daug kūrinių styginių instrumentų ansambliui. Čia žinome dvi Fugas ir Trio styginių instrumentams, du Kanonus, Andante, Variacijas ir Styginių kvartetą.

Smuikui ir fortepijonui – išlikęs tik Sonatos h-moll I dalies fragmentas.


Vargonams turime sukurtus keliolika preliudų, fugų, porą choralų, aranžuotą religinę giesmę.


Gausiausią instrumentinės muzikos palikimą sudaro kūriniai fortepijonui. Jų priskaičiuojama per 200. Dominuoja preliudai, kanonai, fugos. Taip pat yra kelios dešimtys aranžuotų liaudies dainų, ypač reikšmingi variacijų ciklai, dvi sonatos (pirmoji – cis-moll, keturioms rankoms, neišliko).


Vokalinė muzika užima taip pat labai svarbią vietą kompozitoriaus kūrybiniame palikime. Čia gausiausios ir reikšmingiausios yra originalios ir harmonizuotos liaudies dainos įvairios sudėties chorams (mišriam, vyrų, moterų). Taip pat yra dvi solo dainos su fortepijono pritarimu, keletas fugų religiniais tekstais, taip jų – atskiros mišių dalys.

Simfoninė poema „Jūra“

  • 1903/7 m.

Simfoninė poema „Miške“

  • 1900/1 m.

Ruduo

Sonata F-Dur

  • 1898 m.

De Profundis

  • 1899 m.

Valsas

  • 1900 m.

Fragmentas d-moll

  • 1900 m.

Melodija D-dur

  • 1901 m.

Mazurka E-moll

  • 1901 m.