Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kūrė ne vien dailę ir muziką. Beveik visą savo dešimties metų meninės veiklos laikotarpį jis nepaleido iš rankų ir plunksnos, mėgindamas jėgas literatūroje, ne kartą, kaip liudija užuominos jo laiškuose, ketindamas ir rimtai „griebtis“, nuosekliai padirbėti šioje srityje.

Jau trisdešimtmetis dailininkas ir kompozitorius mini savo „literatūrą“. Nebuvo tai jaunuoliški ar kokios ambicijos diktuojami kūriniai. Veikiau – tikrų ir imperatyvių kūrybos jėgų balsas. Visą Čiurlionio publicistiką, o ypač laiškus žymi ryškus žodis ir talpus vaizdas; matome juose tokias jausmo, vaizdo, stiliaus potencijas, kurios ir galėjo, ir turėjo ieškoti sau tinkamos išraiškos rašytinio žodžio mene. […]

Čiurlionis rašė lenkiškai ir savo žodžio kūrybos nespausdino. Iš pradžių tikriausiai manė ją esant nepakankamai brandžią (analogiškai žiūrėjo į pasiūlymus surengti Varšuvoje 1907 metais asmeninę parodą), vėliau galbūt nenorėjo angažuotis kaip lenkų literatas, o lietuvių kalbos pakankamai dar nemokėjo, kad plunksna suspėtų paskui mintį ir fantaziją. Šiaip ar taip, žinomas tėra vienintelis jo mėginimas kai ką išspausdinti – bene 1905 m. rudenį. Tas bandymas vadinosi „Rekovalescento užrašai“. […]

I. Šlapelis, disponavęs itin brangia Čiurlionio rankraščių medžiaga, rašo savo neišspausdintoje monografijoje:

Nemaža jis darbavosi ir paliko savo darbo vaisius literatūroj. […] Yra beletristikos darbų laiškų formoje, yra platūs dienininkai, yra iš šiaipjau visokių vaizdelių. Visi jo darbai, visi jo rašiniai toje pačioje dvasioje, kaip tepliorystė, tverti, giliai lyriški, simboliški, muzikaliniai.

Iš tų plačių „dienininkų“ ir vaizdelių, deja, teliko kelių ištraukų vertimai, kuriuos I. Šlapelis įtraukė į savo monografijos tekstą, o kai ką paskelbė ir periodikoje. Visi jo pateikti ar pacituoti Čiurlionio beletristikos kūriniai nėra datuojami; tik vieną alegorinį vaizdą, gal ir dienoraštinį kūrėjo pašaukimo apmąstymą, lydi I. Šlapelio aliuzija, leidžianti datuoti apie 1900 m. „Eina eina debesis didelis, pilkas, o ten juodas slenka…“ I. Šlapelis komentuoja: parašyta esą „dešimt metų“ prieš tai, kai „užslinko tas juodas debesis“. […]

Skaitytojų dėmesiui dera pateikti [Čiurlionio literatūrinį palikimą] atitinkamos kalbinės formos, o senas I. Šlapelio vertimas – pernelyg prastas. Čia vėl susiduriame su savotiška Čiurlionio literatūrinio palikimo problema. […]

Originalai dingę, tikriausiai negrįžtamai žuvę. Vertimas neliteratūriškas ir nestilingas, gal nebent pažodiškas, tačiau menkinąs išraišką. Jį reikia taisyti, redaguoti, atsisakyti „neužganėdinimų“ ir sintaksės klaidų (Čiurlionis juk dėl jų nekaltas), taigi išversti iš naujo – o iš ko? Turimas vertimo tekstas yra vienintelis šaltinis, lyg ir neliestinas dokumentas[…]

Vytautas Landsbergis