„Žiemos“ ciklas – vienas ryškiausių M. K. Čiurlionio plastikos pasiekimų. Pasitelkdamas gana konkrečius gamtos elementus, dailininkas juos taip apibendrina, paverčia simboliu ar metafora, kad šiuos aštuonis paveikslus galima vadinti abstrakčiomis improvizacijomis. Tai laisvos kompozicijos, apibendrinančios žiemos gamtos būsenas – tokias laikinas, nuolat kintančias ir kaskart vis kitokias. 

Šiame cikle nėra jokio literatūrinio siužeto, paveikslai susieti vieningo kolorito, vienos idėjos ir nuotaikos. Daugiausia dailininkas improvizuoja, pasitelkdamas medžio motyvą – tai įvairūs medžio matymo ir vaizdavimo variantai.