Pasakiškieji ir dekoratyviniai „muzikiniai“ elementai čia koresponduoja sudėtingiausiais santykiais. „Pasakai“ tenka kraštai – Preliudas ir Finalas, o „muzikai“ – fuga.

Preliudas – fantastiškas paveikslas su keistais egzotiškais ir lietuviškais tarsi povandeniniais ir priešistoriniais augalais, realiais ir secesiškai stilizuotais šviesuliais – dvi užtemusios saulės, šviečiančios žemyn savo išsikišusių diskų krašteliais. Yra ir ilgarūbio, žilabarzdžio, karūnuoto senio figūra.

Daug emocinės ir psichologinės įtampos, vidinio nerimo bei virpesio kupina fuga atitinka muzikinę šio kūrinio idėją – intensyvų, begalinį judėjimą. Fuga pereina į finalą, kur virš polifoniškai, keliais planais komponuojamo miesto – sąlygiškai reali gamtos erdvė: šviesus, nors tirštai debesuotas dangus.