Astronomija buvo viena iš mokslo sričių, kuria M. K. Čiurlionis nuolat domėjosi ir į kurią vis gilinosi. XIX–XX a. sandūroje ypač populiarūs buvo astronomo K. Flamarijono veikalai, skirti plačiajai publikai. Šio astronomo tyrinėjimai turėjo įtakos ir M. K. Čiurlionio pasaulėžiūros formavimuisi. Kelionių, iškylų metu dailininkas mėgo stebėti žvaigždėtą naktinį dangų: „Mėnulis nusileido, o visu ryškumu sužibėjo žvaigždės, stebuklingiausia dangaus dalis: Orionas, Plejados, Sirijus, tai „Kalifornija“, anot Flamariono. Prisiminė man kelias atgal iš tos mūsų iškylos: tuomet irgi buvo toks dangus, bet tasai bene bus dar gražesnis. Tokiais momentais gera užmiršti, iš kur ir kur eini, kuo esi vardu, ir žiūrėti naujagimio akimis.<…> Kad taip galima būtų gyventi su nuolat plačiai pravertomis akimis viskam, kas gražu, ir nepabusti, negrįžti į save.“ (laiškas B. Volmanienei, 1906 m. rugsėjo 1 d. Praha)

„Zodiako“ ciklo brandumas – taupi plastinė kalba, kompozicijų monumentalumas – daro jį etapiniu darbu. Pagrindinė ciklo idėja – ne tik ženklų pavaizdavimas, bet ir Saulės judėjimas dangaus skliautu, visa Zodiako juosta. „Meno priemonėmis Čiurlionis kalba apie viską. Šviesos ir tamsos kova jo Saulės kely – ne abstrakcija ir ne banali alegorija. Tai realus, kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas ir nykimas, didžiųjų Visatos vyksmų darna, konfliktai, šventės ir slėpiniai.“ (Landsbergis V. Čiurlionio dailė. – Vilnius: Vaga, 1976. – P. 177)