M. K. Čiurlionio kūryboje (ne tik dailėje, bet ir literatūriniuose vaizdeliuose „Laiškai Devdurakėliui“) atsiranda tvano motyvų: „Sapnavau baisų sapną, labai baisų. Buvo tamsi naktis, pylė šniokštė liūtis, o aplink tuštuma, tamsiai pilka žemė. Aš bijojau lietaus, norėjau bėgti, pabėgti, bet kojos klimpo baloje. <…> O lietus didėjo, su juo ir baimė, ir kada norėjau rėkti ir šauktis pagalbos, šalto vandens srovė užpildavo man gerklę. Staiga blykstelėjo pašėlusi mintis: viskas žemėje paskendo, viskas: miestai, kaimai, trobos, bažnyčios, miškai, bokštai, laukai, kalnai - viską užpylė vanduo. Žmonės nieko apie tai nežino, nes naktis, ir ramiausiai miega pirkiose, rūmuose, vilose, viešbučiuose. Miega giliu miegu; bet juk tai skenduoliai, balti, išpurtę, sustingę … <…> Baisus lietaus šniokštimas, beviltiškas sielvartas, beribė baimė.“ (Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę. V., 1960. P. 271–272). Tuose pačiuose laiškuose randame ir tiesioginę nuorodą į biblinį tvaną: „Buvome Ararato kalno viršūnėje, o Tu juk žinai, Mažyte, kad paskutiniai keturiasdešimties dienų lietaus lašai, lietaus, kuris užliejo visą žemę, pavirto deimantais.“ (Čiurlionis M.K. Žodžio kūryba. / Parengė V. Landsbergis. V., 1997. P. 72). „Tvano“ paveiksluose dominuoja du motyvai – į dangų iškeltų rankų (sudarančių vartus) ir pabaisos – slibino ar gyvatės – danguje. Pirmojo paveikslo sunertos rankos yra lyg idiliška katastrofos preliudija, vėlesniame paveiksle jos tampa nevilties ir maldos simboliu. Tai daugiaplanis vaizdinys, kurį galima aiškinti ir kaip maldavimą ar prašymą, ir kaip lietaus šaukimąsi kaitroje, nes pirmojo paveikslo spalvos ir nuotaika gali reikšti ne tik klestėjimą, bet ir deginančią kaitrą, nuovargį. R. Andriušytė-Žukienė sieja pirmojo paveikslo miestą su Gustavo Moro blogio miestu. (M.K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys. / Parengė B. Verkelytė-Fedaravičienė. V., 1997. P. 23). Slibiną ar gyvatę danguje galima sieti su iš Fin-de-Siecle dailės atėjusiu mistinės baimės simboliu. Pasaulinėje mitologijoje ropliai buvo laikomi požemių valdovais, jiems priklausė atmosferos reiškiniai, jie buvo tarpininkai tarp žemės ir dangaus, iš kur galėjo sukelti lietų. Žalčiai ir gyvatės sieti su nesuprantamu lietaus atėjimu. Daugelio tautų mituose gyvatė, slibinas ar kitas roplys laikomi tvano sukėlėjais. Nesuprasdamas lietaus atsiradimo priežasčių, pirmykštis žmogus vandens globėjus gyvates ir slibinus perkėlė į debesis. Daugelio tautų dailėje jie vaizduojami kartu su audros debesimis. Jų pavidalu įasmeninama tamsa, migla, vanduo, lietus, debesys, žaibas, audra. Akivaizdu, kad tai dualistinis simbolis – žaltys ar gyvatė buvo tie, kas siunčia audras, katastrofas, bet kartu tai buvo tie gyviai, kuriems sausros metu buvo skiriamos įvairios apeigos, iš kurių buvo tikimasi lietaus atsiuntimo. Taigi, ir M. K. Čiurlionio „Tvane“ gyvatė gali siųsti lietų sausros nualintam miestui, bet gali sukelti ir tvaną blogio miestui, prasikaltusiems žmonėms.