Rex. Vitražų diptikas
Pirmojoje M. K. Čiurlionio „Rex“ vitražų diptiko dalyje žydinčiame Rojaus sode karūnuotas Rex’as lipdo žmogaus figūrėlę. Antrojoje – jau žmogus iš uolos kala to paties karūnuoto Dievo atvaizdą – lyg prisiminimą to, kuris jį sukūrė. Atrodo, kad M. K. Čiurlionio vitražų mintis ir siužetas pakankamai aiškūs. Tačiau ir čia galima atrasti įvairiausių aspektų. Anot F. Rozinerio (Roziner F. Iskusstvo Čiurlionisa. Moskva, 1993. P. 108), pirmoji traktuotė yra tokia: Rojuje Dievas sukuria žmogų pagal savo pavidalą, o žmogus, gyvenantis žemėje, toli gražu neprilygstančioje Rojui, saugo atmintyje dieviškąjį tvėrimo veiksmą ir iš akmens kuria Dievo vaizdą – tokį, kokį įsivaizduoja. Kita traktuotė: fantastiško pasaulio Rex’as savo egzistavimo saulėlydyje, gęstant vakaro žaroms, sukuria jaunuolį, kuriam lemta pratęsti savyje Rex’o gyvenimą ir išlaikyti atmintį apie jį, o gal ir jam lemta tapti tokiu pačiu Rex’u. Ir štai jis įamžina išėjusios dievybės vaizdą akmenyje. Pagal šį variantą galima paaiškinti ir mėnulio buvimą tvėrimo akte bei saulėtekį, žmogui kuriant Dievo atvaizdą. Naktis, mėnulis simbolizuotų išėjimą, o saulėtekis – naujos gyvybinės ar net dieviškosios jėgos atėjimą.