M. K. Čiurlionio diptiko „Preliudas ir Fuga“ pirmasis paveikslas „Preliudas“ atspindi muzikinę preliudo kilmę – įvadinė paruošiamoji muzikinio ciklo dalis. Fantastinė kalno ir debesuoto dangaus panorama perteikia muzikinę kompozicijos idėją. Paveiksle matome kalną, aplink kurį žiedu eina kelias, apsodintas medžiais, kurie nubėga plačiu lanku žemyn ir vėl iš inercijos pakyla naujon įkalnėn – jau į fugos pasaulį. Muzikinio judėjimo įtampą nurodo ir kalno viršūnėje esantis milžinas kentauras – įtempęs lanką dešinėn ženklina kryptį, kuria kažkas įvyks. Būtent šia kryptimi vystosi ir polifoninė debesų – figūrų partitūra, kuri fugoje tampa trim polifoninėm tų figūrų eilėmis.

„Antropomorfiniai, zoomorfiniai debesų pavidalai ir anksčiau ne sykį pravertė Čiurlioniui kaip pasakiškas motyvas, net siužetas („Karalaičio kelionė“); tik čia jau nebe pasaka, o dinamiška ritmų, gestų, figūrų ekspresija, lanksčiai ir impulsyviai padauginta skirtingais, rodos, čia pat besimainančiais variantais, suvienyta judėjimo krypties ir veržlumo. Judėjimą sustabdo balkšva milžino koja ant debesies – akmens; įžengdama iš dešinės, ji uždaro kompoziciją kaip ypatingo pastovumo ženklas." (V.Landsbergis. Čiurlionio dailė. – V.,Vaga, 1976. P.218)