Antroji M. K. Čiurlionio sonata – tai lietuviško pavasario vaizdai, perteikti pagal pagrindinius sonatinio ciklo sandaros principus. Allegro paveiksle pro lygiagrečiai kylančių tirpstančio sniego plokštumų angas, gilumoje, matosi kitos erdvės, kito laiko pasaulis. Keturi vienas virš kito išdėstyti planai sukuria polifoniją, kuri sonatos formoje būtų ekspozicija ir repriza sujungtos temų perdirbimo.

Tolimo miško horizontas, debesų kalnai ir stambūs vėjo malūno sparnai suskaido paveikslo plotą ir sukuria ramią, monumentalią Andante kompoziciją. Veržli Scherzo dalis su tolyn plaukiančiomis žuvimis, bandančiomis išvengti tinklų siekia veržtis į priekį, o taupiai ir įspūdingai nutapytas Finalas, kur planeta iškėlusi virš debesų savo aukščiausias viršūnes, metaforiškai atkartoja M. K. Čiurlionio pasakos senelio žodžius: „Žvalgykis nuo aukštų bokštų…“