M.K. Čiurlionio kūryboje galima rasti nemažai iš pasakų atėjusių siužetų, simbolių, reikšmių. Jo pasakos nesusiję su kokiu nors konkrečiu šaltiniu, o tiesiog remiasi tradiciniais tautosakos dėsniais. Gal nuo savo šaknų nutolusiai publikai ir sunku suvokti jų prasmę, atsekti tik pasakoms būdingus loginius ryšius, bet, kaip savo prisiminimuose mini Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, liaudies žmogui, viskas yra aišku ir be ypatingų tyrinėjimų.

Eksponuojant šį triptiką II Lietuvių dailės parodoje Kaune (1908), dailininkui ir archeologui Tadui Daugirdui teko susidurti su vienu tokiu kaimiečiu lankytoju, kuris jam bandant aiškinti M. K. Čiurlionio paveikslus, „sustabdė mostu jau pradedantį kalbėti globėją. „Nereikia – aš čia pats suprantu! Čia pasaka. Matai, lipa žmonės į kalną stebuklo ieškoti, mano, kad ten stovi va šitokia karalaitė – ir katras bus stipriausias, gražiausias, mandriausias, tą ir pasiims. Užlipo – ir matai, karalaitės ir nėra, o sėdi toks vargšas plikas vaikelis – nutvers pienės pūką ir verks.“

Taip papasakojo Tadas Daugirdas Konstantinui Čiurlioniui, ir dailininkas buvo sujaudintas iki ašarų, <…> sakydamas, kokia tai esanti laimė, kad jis nesuklydęs, kad jo menas randa tiesų kelią į liaudies širdį, nes iš ten jis kilęs.“ (S. Čiurlionienė-Kymantaitė. Iš atsiminimų apie M.K. Čiurlionį // Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę V.: Valst. grož. lit. l-kla, 1960. P. 324 – 325)