Nuo 1902 m., apsisprendęs užsiimti daile, M.K. Čiurlionis pradėjo mokytis piešimo mokykloje pas J. Kauziką. Besimokydamas jis nutapė pirmąjį septynių paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“ . Pagrindinis ciklo motyvas – paskutinė žmogaus kelionė. Karsto nešimas ir jį lydinti minia sieja šesis ciklo paveikslus. Aštraus kolorito paveiksluose dominuoja nuolatinis ėjimas į šviesą. Pirmame paveiksle matome iš pasakiško miesto su angelais dekoruotomis sienomis žmonių minios išlydimą karstą. Angelų simbolika čia gana paprasta – jie yra žmogaus palydovai visą gyvenimą, jie išlydi mirusįjį į paskutinę kelionę ir pasitinka jį anapusiniame pasaulyje. M. K. Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos“ ciklas komponuotas kinematografiniu principu – tai priartinant, tai nutolinant vaizdą, kartais išryškinant detales, o kartais pateikiant apibendrintą vaizdą. Visi paveikslai susiję glaudžiu siužetiniu ryšiu, o paskutinysis, uždarantis ciklo kompoziciją, gali būti ir savarankiškas kūrinys. Palenkusi galvą figūra turi dvejopą simbolinę prasmę – pagal senuosius tikėjimus ji gali būti į namus sugrįžęs mirusysis, tačiau tokia figūra gali vaizduoti ir tuščiuose namuose likusį žmogų, jo netektį, vienatvę, susimąstymą.

Laidotuvių simfonija. I iš 7 paveikslų ciklo.

  • 1903 m.
  • popierius
  • pastelė

Laidotuvių simfonija. IV iš 7 paveikslų ciklo.

  • 1903 m.
  • popierius
  • pastelė