Pavargęs belakstydamas didelio miesto galvėmis, atsisėdau ant suolelio, pasiuntiniams paskirto.

Buvo baisi kaitra; pilkai geltoni namai kaleno dantimis, vairiaspalvės iškabos ryškiai spindėjo, kur ne kur stūksojo auksuotas saulėtas bokštas, o žmonės, kaitros nukankinti, ėjo pamažėle, tarsi apsnūdę.

Kažkoks senas žmogus, netgi senelis, sunkiai kojas vilkdamas, lazda pasiramsčiuodamas, sustojo kretančia galva priešais mane ir ėmė atidžiai į mane žiūrėti. Jo akys buvo liūdnos, išblėsusios ir lyg be minties. Ant krūtinės kabojo virvutė, privarstyta visokio dydžio kryželių: buvo ten didelių geležinių, truputį parudijusių, ir mažesnių, plokščių varinių,ir mažučiu sidabrinių – trumpai tariant, visas rinkinys.

,,Elgeta”, nusprendžiau mintyse ir jau norėjau išsiimti iš kišenės varioką, bet senelis, keistai prisimerkęs ir paslaptingai kuždėdamas, paklausė:

– Bičiuli, paaiškink man, kaip atrodo žalia spalva?

– Žalia spalva? Hm… Žalia spalva tai yra spalva, na, tokia kaip žolė… medžiai, – medžiai irgi žalios spalvos – lapai, – atsakiau (jam) ir apsidairiau aplink, bet niekur nebuvo jokio medelio, jokio žolės lakštelio.

Senas žmogus nusijuokė ir paėmė mane už sagos.

– Eikš su manim, bičiuli, jei nori. Aš skubu į tą kraštą, pakeliui papasakosiu tau labai įdomių dalykų.

O kai pakilęs ėjau su juo, senis pradėjo pasakoti:

,,Kadaise, labai jau seniai, kai dar buvau jaunas kaip tu mano sūnau, buvo labai karšta. Pavargęs belakstydamas didelio miesto galvėmis atsisėdau ant suolelio, pasiuntiniams paskirto.

Buvo baisi kaitra; pilkai geltoni namai kaleno dantimis, įvairiaspalvės iškabos ryškiai spindėjo, kur ne kur stūksojo auksuotas saulėtas bokštas, o žmonės, kaitros nukankinti, ėjo pamažėle, tarsi apsnūdę.

Ilgai aš į juos žiūrėjau ir baisiai pasiilgau pievos, medžių, žalumos, – žinai, tokios gegužės žalumos. Staiga pakilau ir ėjau visą, gyvenimą, taip veltui jos ieškodamas tame mieste.

Ėjau vis pirmyn, klausdamas sutiktų žmonių, bet jie, užuot atsakę, duadavo man kryželius. Į1ipdavau į aukštus bokštus, bet, deja, visuose horizontuose vis buvo miestas, miestas, miestas, ir niekur – žalumos. Tačiau aš jaučiu, kad yra ji tame krašte, tik aš turbūt nebenueisiu – senas esu. Ak, kad taip kur netoli būtų, tai bent galėčiau pailsėti: kvapas, muselės bimbia, o aplink žaluma, žolė, medžiai”.

Žvilgterėjau į senelį – jis šypsojosi kaip vaikas ir verkė.

Ėjome dar tylomis šiek tiek kelio, galop senelis tarė:

– Na, man jau gana. Toliau nebegaliu, čia jau ir pasiliksiu. O tu eik, eik be poilsio. Iš anksto sakau, kad kaitra nesibaigs, nakties tame kely nėra, tik amžina diena.

Pakeliui kalbėk žmonėms apie pievas, apie medžius, tik jų nesiklausk arba pasiimk virvutę kryželiams verti.

– Na, eik laimingai, o aš čia pasiliksiu.

Bet vos nuėjau dešimt žingsnių, senelis pradėjo šaukti:

– Palauk, sūnau, užmiršau (pasakyti): žvalgykis nuo aukstų bokštų, tai kelią pajusi. O jeigu bus dar labai toli, ir senatvė tave užklups, tai ten vėl bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų, žmonių, niekada netrūks.

– Na, dabar jau eik. Taip pasakė senelis, ir ėjau tolyn, ir žvalgiausi nuo aukštų bokštų.