II-asis leidimas. Leidinys skiriamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.

Leidinio pratarmė:

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) buvo įžymiausias lietuvių kūryboje muzikas kompozitorius ir tarptautinės reikšmės dailininkas tapytojas. Jo simbolistinis muzikinis konceptualizmas, išreikštas tapybinių sonatų ir preliudų–fugų cikluose, tebėra ligi šiol unikalus dailės meno reiškinys.

Didžiausioji ir turtingiausioji Čiurlionio muzikos palikimo dalis, tai jo kūriniai fortepijonui. Per 10–12 metų, nuo pirmosios studijinės sonatos iki paskutiniosios vasaros preliudų, variacijų serijinėmis temomis, „peizažų", pjesių be pavadinimo ir Fugos b-moll, Čiurlionis nuėjo nepaprastą atradimų kelią. Romantizmo dvasia ir archetipiški tautiniai pasaulio girdėjimo bruožai buvo ta pradinė erdvė, iš kurios kompozitorius plėtojo kondensuotą ekspresionistinę, skaidrią neoklasicistinę ir simboliškai konstruktyvistinę kryptis į Naująją muziką. (Tokia buvo jo laikų, jo lietuviškos ir lenkiškos aplinkos 20 a. pradžioje, samprata). Dirbo nepaprastai intensyviai, paliko lauką brandžių ir dar brendusių vaisių, o tarp jų – ne vieną dešimtį tikrų fortepijono literatūros šedevrų.

Iš kompozitoriaus biografijos žinotina: 1899 m. jis baigė Varšuvos Muzikos institute arba konservatorijoje prof. Zygmunto Noskowskio klasę gaudamas būtent kompozicijos specialybės diplomą (už kantatą De profundis); toliau tobulinosi Leipcigo Aukštojoje muzikos mokykloje pas garsius vokiečių pedagogus: kompozicijos ir orkestruotės profesorių Carlą Reineckę bei kontrapunkto žinovą prof. Salomoną Jadassohną, baigė su atitinkamu kvalifikacijos pažymėjimu 1902 m. vasarą. Po to mokėsi dailės, tapė, dalyvavo parodose Varšuvoje, Vilniuje, Sankt Peterburge, pragyvenimui užsidirbdamas iš privačių muzikos pamokų.

Yra sukūręs reikšmingų simfoninių (poemos Miške, 1901 m., ir Jūra, 1907 m.) bei chorinių kūrinių. Kurį laiką vadovavo lietuvių chorams Varšuvoje ir Vilniuje, pasirodydavo koncertuose kaip dirigentas ir pianistas. Buvo vienas Lietuvių dailės draugijos Vilniuje steigėjų, inicijavo joje muzikos sekciją ir pirmąjį lietuvių kompozitorių konkursą. Buvo užsimojęs ir pradėjęs kurti lietuvišką nacionalinę operą, kuriai eskizavo ir būsimą scenografiją. Reiškėsi kaip publicistas, rašantis lietuvių dainuojamosios tautosakos ir tautodailės, nacionalinio kultūros gyvenimo klausimais. Per tą neilgą laiką, kurį likimas jam buvo skyręs, Čiurlionis blykstelėjo kaip vienas ryškiausių lietuviškojo tautinio sąjūdžio šviesulių.

Jo kūrybos tikroji tarptautinė reikšmė ėmė skleistis po kūrėjo mirties, ir šis procesas tęsiasi jau per 100 metų. Viena apraiškų yra šis M. K. Čiurlionio fortepijoninės kūrybos leidinys, bemaž pilnatis. Ją tinka vadinti visuma, nors neįtraukta, žiūrint proporcijų bei reprezentacijos, didesnė dalis studijinių polifoninių kompozicijų bei tos paskirties ankstyvosios varijacijos ir sonata (prieduose rodoma jos Andante cantabile). Šaltiniai – kompozitoriaus rankraščiai, jo artimųjų daryti nuorašai bei atmintis, pirmieji leidiniai. Visa, dešimtmečius trukusio leidybinio redakcinio bei restauracinio darbo specifika apibūdinta ir detalesnė informacija teikiama leidinio komentaruose, po kūrinių.

Vytautas Landsbergis (2004)

Parengė ir redagavo Vytautas Landsbergis

Kalba: Lietuvių, Anglų

Leidybą parėmė Lietuvos respublikos kultūros ministerija

Leidėjas M. K. Čiurlionio namai, 2024

ISMN: 979-0-706220-16-1