2025-aisiais švenčiame Čiurlionio metus. Prieš 150 metų,1875 m. rugsėjo 22 d., Varėnoje (šiuo metu Senoji Varėna) gimė visų laikų žymiausias lietuvių menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Tiesą pasakius, Palanga, pasipuošusi nuostabiais kūrėjo ženklais, jau pradėjo švęsti. Manau šįmet šviečianti čiurlioniškomis saulutėmis Palangos eglė buvo visų gražiausia.

Žinia apie būsimus Čiurlionio metus atėjo su vieša diskusija, ar verta Vilniaus oro uostui suteikti Čiurlionio vardą. Na, ir prasidėjo saviplaka… Daugelis sakė, kad neverta, daug kainuos, užsieniečiai neištars, Čiurlionis svetur nežinomas…

Kam šiandien reikalingas Čiurlionis? Užsieniečiams parodyti ar mums susivokti?

„Kas tas Čiurlionis?“ – klausinėja į Vilnių atskridę užsienio svečiai. „Mūsų genijus – kompozitorius, dailininkas, poetas, mąstytojas!“ – jiems atsako žavi oro uosto viešųjų ryšių specialistė.

Gaila, kad Čiurlionis mirė toks jaunas. Kaip Mocartas eidamas trisdešimt šeštuosius metus… arba kaip Merlin Monro. Tačiau Mocartas ar Monro žinomi visam pasauliui, o Čiurlionis išlieka paslaptis netgi mums patiems – lietuviams.

„O kaip nedėkingas daiktas būti lietuviu artistu – kaip mažai pas mus estetiško išsilavinimo, supratimo…“ – rašė 1908 metais Vladas Mongirdas.

Kuo pasižymi didis kūrėjas? Jis darbais pralenkia savo epochą. Dažniausiai toks kūrėjas amžininkams svetimas ir dėl to nepripažįstamas. Taip jau yra: visi vos akimirkai sužibę genijai likdavo savo amžininkų nesuprasti. Taip ir Čiurlionis buvo to meto meninių lūkesčių neatitinkantis kūrėjas. Tarp kitko, žinoma skandalinga istorija, kai atnešęs antrajai Lietuvių dailės draugijos parodai tapybos darbus Čiurlionis buvo paprašytas prie paveikslų pateikti rašytinius paaiškinimus, ką jie reiškia. Čiurlionis nemėgo aiškinti savo paveikslų, o mes… negalime likti be paaiškinimų. Ką daryti?

Pamėginkime ne tik suprasti, bet ir pajausti Čiurlionį. Įsivaizduokime devynioliktojo amžiaus pabaigos caro režimo prislėgtą Lietuvą, Druskininkų miestelį, kur miestelėnai, priešindamiesi rusinimo politikai, išdidžiai kalbėjo lenkų kalba. Tokia buvo ir Čiurlionių šeima. Tačiau jie nebuvo lenkai – jie buvo lenkakalbiai lietuviai. Lenkų kalba buvo tuometinės bajorijos, miestelėnų kalba. Negausi lietuviškai kalbanti inteligentija dar tik mokėsi būti, bandė atsigauti po spaudos draudimo, kūrė pirmuosius leidinius, būrelius, draugijas. Tik tik prasidėjo tautinis sąjūdis, kur lietuviai ieškojo naujosios atgimstančios Lietuvos formos ir turinio.

Čiurlionis entuziastingai prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės ir kultūrinio atgimimo. Jo indėlis buvo ypač svarbus. Jis savo kūryboje siekė atskleisti ir perteikti lietuviškąją tapatybę, gamtos grožį ir tautos dvasines vertybes.

„Aš ketinu visą savo buvusį ir būsimą darbą skirti Lietuvai“, – 1906 metais rašė savo broliui Povilui. Iš tiesų, Čiurlionis, kaip žmogus, kaip menininkas, kaip pilietis, buvo modernios Lietuvos bendrakūrėjis. Čiurlionis Lietuvos idėją vizionieriškai puoselėjo greta kitų beužgimstančios lietuvių inteligentijos šviesulių, aistringai siekusių Lietuvos valstybės atkūrimo ir galop jį paskelbusių.

Brėkšta dvidešimtojo amžiaus aušra. Europoje jau skamba Tautų pavasario šūkiai: „Laisvas žmogus laisvoje tautoje!“ Tai buvo laikas, kai menininkai nepaprastai pasitikėjo savo kūrybine vaizduote, o tai galingas įnagis!

Kaip Čiurlionio muzikinė vaizduotė transformavosi į tapybos formas? Logiškiau ir paprasčiau vaizdines formas perkelti į muziką, bet Čiurlionis elgėsi priešingai –ėmėsi tapyti muziką. Mano galva, tai toks pat sudėtingas uždavinys, kaip įžodinti jausmą, įkūnyti mintį. Čiurlionis teigė: „Muzika turi savo architektūrą, o dailė, kaip ir muzika, gali turėti savo architektūrą.“ Ir tai ne tik meninė metafora, bet plastinė forma – Čiurlionio dailėje randame daug urbanistinių peizažų ir architektūros: pilių, rūmų, bokštų, piramidžių, tiltų. Žinoma, įdomiausi pilys ir tiltai. Čiurlionio pilys skirtos ne gynybai, o grožiui, o Čiurlionio tiltai – ne kroviniams, o meilei. Taip Čiurlionis siekia parodyti savo pasaulio didingumą ir grožį. Jis teigė: „Kaip gerai jautiesi toje Visatos begalybėje, toje aukščiausioje, galingiausioje žmogaus dvasios sferoje.“

Taigi, esminis Čiurlionio kūrybos bruožas – paslaptingas didingumas.

Tarsi mažas vaikas jis stebi ir stebisi pasaulio stebuklu bei entuziastingai nori perduoti, pavaizduoti savo susižavėjimą. Visatos ir būties didybė rodoma iš milžiniško aukščio – paukščio skrydžio. Čiurlionis ir yra tas mistinis paukštis.

Reikia pabrėžti, kad Čiurlionis, nors ir išaugo Rusijos imperijos provincijoje, yra vakarietiškas menininkas, kurio kūryboje jaučiamos to meto Vakarų meno tendencijos: lenkiškasis romantizmas, vokiškasis modernizmas ir simbolizmas. Čiurlionis buvo puikiai išsilavinęs ir labai troško žinių, daug skaitė, nemažai keliavo po Europą, lankė parodas, muziejus, domėjosi mokslu, filosofija, astronomija, mineralogija ir kt. Jam rūpėjo atskleisti pasaulio sutvėrimo dėsnius – ne veltui jo kūryboje tiek erdvės ir laiko. Tačiau kartu Čiurlionis panteistas, jo kūryboje vyrauja gamta: jūros, miškai, kalnai ir upės. Gamtą Čiurlionis mato kaip nepaprasto, sakralaus grožio šaltinį, kaip lietuvių tautos namus, kaip dieviškosios kūrybos vietą.

Kai kompozitoriaus Šarūno Nako paklausiau, koks Čiurlionis svaresnis – muzikas ar tapytojas, sulaukiau įdomaus atsakymo, kad Čiurlionio nereikia dalyti – jis muzikos ir tapybos kompozitorius. Čiurlionio kūrybos objektas – simboliai, ženklai, tezės. Štai kodėl jo paveikslai tokie talpūs ir konceptualūs, kaip manifestai, ikonos ar himnai. Štai kodėl jis išlieka aktualus ir šiandien.

„Čiurlionis atlaiko konkurenciją ir po šimto metų. Galime drąsiai teigti, kad tikroji profesionalaus, ambicingo lietuvių meno pradžia ir buvo Čiurlionis. Turime jį priimti kaip trumpai trukusį, bet labai ryškų reiškinį. Čiurlionis yra pirmasis mūsų meno žybsnis, didysis sprogimas“, – teigia Š. Nakas.

„Čiurlionis yra vartai į kosmosą ir kartu vartai į namus“, – įsitikinęs režisierius Dalius Abaris. Ir iš tiesų, žvelgiant į dailininko paveikslus, susidaro įspūdis, kad Čiurlionis yra raktas į Visatos paslapčių supratimą. „Pasaulis yra didžiulė simfonija, o žmonės yra natos“, – taip mąstė kūrėjas.

Du pasauliai. Šventi anapusinio pasaulio toliai ir artimi Raigardo slėnio kraštovaizdžiai. Ir visa tai sujungia debesys. Čiurlionio debesys yra vienas iš gražiausių ir įspūdingiausių objektų. Kai pagalvoji, tie patys debesys ir šiandien tebeplaukia virš Lietuvos. Ir tada aplanko kita mintis: Viešpatie, kaip mes visi, gyvenę čia tūkstančius metų, esame tarpusavyje susiję… Kad debesys yra mūsų mintys, roko grupė „Antis“ dainavo dešimtį metų, bet tik dabar, vartydamas Čiurlionio tapybos albumą, sau atradau neįtikėtiną darbą Mintys, kur aukštai dangaus mėlynėje plaukia didingi laivai – mūsų mintys.

Beje, Čiurlionio paveikslus pradėjau geriau suprasti perskaitęs jo laiškus žmonai Sofijai Kymantaitei. Stebiuosi, koks mielaširdingas žmogus buvo Čiurlionis. Jo laiškuose tarsi vis pasikartojantis priedainis skamba žodis nepyk, nepyk, nepyk. Neįtikėtina pagarba ir meilė žmonai liudija apie Čiurlionio švelnų būdą ir šeimos vertybes, jo pasaulio matymą, kur moteris yra deivė, Dievo apraiška, nuoširdžiausio garbinimo vertas stebuklas. Čiurlionis dieviškas, nes visa, ką jis stebi, mąsto ir kuria, yra sakralu. Na, o tai, kas yra dieviška žmoguje, ir yra genialumas. Puikus to pavyzdys paveikslas Bičiulystė – šviesos simbolis ir meilės davimo himnas.

Šiais laikais menas dažnai suprantamas kaip provokacija, kaip klausimas. Čiurlionis ieškojo atsakymų, tiesos, ir tai yra labai drąsu. Čiurlionis mato pasaulį kupiną šviesos angelų, karalių ir dievų. Jo miestai, pilys, pastatai, tiltai projektuoja nežemišką, optimistinę būties architektūrą. Jo fantazija neturi ribų, kaip nežino ribų meilė. Kaip paaiškinti tokį Čiurlionio kūrybos vaisingumą, giliamintiškumą, kur tiek daug turinio, idėjų, prasmingų ženklų? „Vieniems Dievas duoda, o kitiems drebia“, – išaiškina Š. Nakas.

Šiandien Čiurlionis yra aktualus ne tik kaip menininkas, bet ir kaip kultūrinis simbolis. Jo kūryba skatina dialogą tarp meno, filosofijos ir mokslo, atliepia globalius ekologinius bei egzistencinius iššūkius. Mūsų amžiuje, kai kultūrų ir disciplinų ribos tampa vis labiau pralaidžios, Čiurlionio kūryba mums liudija meno ir gyvenimo dermę, universalumo siekį ir kūrybinės laisvės galią.

Žvelgdamas į vieną iš paskutinių paveikslų Rex, regiu kūrėjo didžiąją pasaulio mandalą ir tyliai galvoju, kaip žiauriai mums pasisekė, kad turime Čiurlionį. Jis pralenkė laiką ir po 150 metų gimė čia ir dabar, kai mes jau pasiruošę jį suprasti ir atrasti. Kartu su juo norime tikėti ir kovoti už teisingesnį, geresnį pasaulį. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra Lietuvos nacionalinis turtas. Saugokime jį, didžiuokimės, klausykime ir matykime Čiurlionį savyje.

Tekstas publikuotas „Lietuvos ryto“ laikraštyje 2025 m. sausio 10 d. numeryje.

Nuotrauka: Algirdas Kaušpėdas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

A. Kaušpėdas. Tegyvuoja Čiurlionis!

A. Kaušpėdas. Tegyvuoja Čiurlionis!

Data