Šiemet minint 150-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines, dėmesys krypsta ne tik į žymiausius menininko paveikslus ar muzikinius ciklus, bet ir į mažiau aptartus kūrybos sluoksnius. Vienas jų – gėlių motyvai, kurie menininko darbuose atsiskleidžia subtiliai, tačiau simboliškai prasmingai. Apie šį jo kūrybos aspektą pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, kviečianti iš naujo atrasti tai, kas slepiasi tarp potėpių, spalvų ir ornamentų, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Gėlės – tarp realybės ir fantazijos

Pasak D. Kamarauskienės, gėlės kaip trapaus, laikino grožio simbolis gana dažnas Čiurlionio kūryboje. Tačiau dažniausiai jos neapibrėžtos, netgi fantastinės. Nors gali priminti realų žiedą, dažnai tai laisvos meninės vaizduotės išraiška ir tik retame kūrinyje galima identifikuoti, kokia tai gėlė botanine prasme.

„Gėlės jo gyvenime buvo labai mėgstamos ir matomos kiekvieną vasarą, atvykus į Druskininkus atostogauti. M. K. Čiurlionio seserys puoselėjo didelį, spalvingą gėlyną tiesiai po jo dirbtuvių langu. Druskininkų poilsiautojai dažnai sustodavo pasigėrėti Čiurlionių kiemu, o seserys buvo prašomos parduoti gėlių daigus. Už jų sodybos, kuri buvo Druskininkų pakraštyje, driekėsi žydinčios laukinės pievos, kurios tikriausiai įkvėpė Čiurlionį pavaizduoti jas paveiksle „Mergelė“ iš „Zodiako ženklų“ ciklo. Viena iš dažnai naudojamų ir lengviau atpažįstamų yra vandens lelija, kuri augo aplinkiniuose ežeruose“, – pasakoja muziejaus vadovė.

Simbolių pasaulis ir kūrybos daugiasluoksniškumas

Pasak Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinės direktorės, gėlių motyvų gausa Čiurlionio darbuose dera su XX a. pradžios secesijos dailės tendencijomis. Tuo metu gėlės buvo itin populiarus estetinės išraiškos elementas – jos dominavo tapyboje, madoje, architektūroje, baldų dizaine. Čiurlionis, būdamas jautrus savo epochos menininkas, šią estetiką įpynė į savo asmeninį vizualinį žodyną, kuriame gėlės įsilieja į ornamentiką, simbolių sistemą ir dvasinę kūrinių atmosferą.

„Čiurlionio kūryboje atsikartoja ir kiti simboliai. Šalia gėlių svarbūs tokie vaizdiniai kaip kiparisas, kaukolė, žvakė – būdingi simbolizmui. Žaltys – gyvybės ir išminties ženklas, kylantis iš lietuvių mitologijos. Trikampis – pasaulio tvarkos simbolis, o Saulė – gyvybės ir klestėjimo ženklas. Vienas iš dažniausiai pasikartojančių simbolių – laivas, įgyjantis skirtingas reikšmes: nuo pažeidžiamumo iki perėjimo į kitą būties lygmenį“, – pasakoja D. Kamarauskienė.

Anot jos, kalbėdami apie Čiurlionį negalime atsieti jo kūrybos nuo konteksto – jį formavo Dzūkijos gamta, sutiktos asmenybės, skaitomos knygos, miestų atmosfera. Tačiau menininko kūryba nėra vienaprasmė. „Nėra teisingo ar klaidingo skaitymo būdo – kiekvienas kūrinys yra daugiabalsis, atviras individualiam žvilgsniui, patirčiai ir vidiniam rezonansui.“

Kuriuose paveiksluose ieškoti gėlių motyvų?

Kaip teigia muziejaus vadovė, gėlių motyvai M. K. Čiurlionio darbuose atsiskleidžia subtiliai, tačiau kai kuriuose paveiksluose jie tampa ryškiu kompoziciniu ar emociniu akcentu. Anot jos, vienas iš išraiškingiausių pavyzdžių – „Vakaras“ (1907 m.), kuriame plūduriuojančios vandens lelijos kuria skaidrios ramybės ir susikaupimo nuotaiką. Tais pačiais metais sukurtame triptike „Vasara“ – karštos vasaros atmosferą perteikia bujojančios piliarožės. Kiek vėliau nutapytuose „Angelėliuose“ (1909 m.) žydinčių pievų gėlės – pienės ir ramunės virsta tarsi rojaus pieva, alsuojančia džiaugsmu ir šviesa.

Visgi, kaip pažymi D. Kamarauskienė, Čiurlionio vaizduojamos gėlės ne visada atpažįstamos ar realistiškos. Jo darbuose „Fantazija“ (1907–1908 m.) ir „Pasaulio sutvėrimas“ (1905–1906 m.) jos tampa įmantriais, iš sapnų ar kosminių vizijų atkeliavusiais ornamentais, susiliejančiais su kitais simboliais ir formomis.

„Devintas iš trylikos paveikslų ciklo „Pasaulio sutvėrimas“ išsiskiria iš kitų šiltomis, sodriomis spalvomis. Tai – augmenijos apoteozė, kurią simbolizuoja neįprastai ryški gėlių spalva. Raudona – gyvybės ir aistros spalva, kuri prikausto žiūrovo dėmesį ir byloja apie energingą augmenijos proveržį. Tarsi iš šalto ledo luitų, iš trąšios dirvos grumstų drąsiai, su didele jėga stiebiasi aguonų žiedai, nušviesti auksinių spindulių”, – pasakoja D. Kamarauskienė.

Šiandien Čiurlionio kūrybos darbai atgyja ir šiuolaikinėse formose – vienas ryškiausių pavyzdžių yra virtualios realybės patirtis „Pasaulių sutvėrimas“, sukurta režisierių Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko. Joje žiūrovas kviečiamas pasinerti į sapnišką, simbolių prisodrintą menininko pasaulį, kur ypatingą vietą užima gėlių motyvai – vizualiai besiskleidžiantys, alsuojantys, lydintys per skirtingus pasaulius. Tai primena, kad net ir subtiliausi menininko kūrybos ženklai nepraranda aktualumo – jie toliau gyvuoja šiuolaikinėje vizualinėje kalboje ir emociniame žmogaus santykyje su menu.