Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
Patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje.
Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu M. K. Čiurlionis gali būti prilyginamas renesanso meistrams. Per vos dešimt metų trukusį kūrybos kelią jis sukūrė apie keturis šimtus muzikos kūrinių, tarp jų dvi stambias simfonines poemas, uvertiūrą, kantatą chorui ir orkestrui, dvi sonatas ir kelis variacijų ciklus fortepijonui, styginių kvartetą, kūrinius chorui. Tuo pat metu, per vos šešerius metus trukusį tapytojo kelią, jis nutapė daugiau nei tris šimtus paveikslų, sukūrė nemažai grafikos darbų, be to, paliko literatūros ir poezijos kūrinių, reiškėsi publicistikoje, eksperimentavo meninėje fotografijoje. Jo užrašų sąsiuviniai iš studijų Varšuvos muzikos institute laikų atskleidžia domėjimąsi geologija ir istorija, chemija ir geometrija, fizika ir astronomija, astrologija ir senovine mitologija, senosiomis ir moderniomis kalbomis, klasikine ir naująja filosofija, rytų ir vakarų religijomis.
Antra vertus, M. K. Čiurlionio įsitraukimas į Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą ir idealistinis aukojimasis meno idealų vardan pristato jį kaip tipišką romantizmo epochos kūrėją. Per trumpą, vos dvejus metus trukusį, gyvenimo Vilniuje tarpsnį M. K. Čiurlionis vadovavo kuriant Lietuvos meno kūrėjų draugiją, aktyviai prisidėjo rengiant tris pirmąsias lietuvių dailininkų parodas ir jose eksponavo daugelį savo paveikslų. Taip pat organizavo ir vadovavo lietuviškiems chorams Varšuvoje, Vilniuje ir Sankt Peterburge, buvo pirmasis profesionalus Lietuvos kompozitorius, taip nuoširdžiai susidomėjęs lietuvių liaudies dainomis – ne tik jas harmonizavo, naudojo jų melodiką savo originaliuose kūriniuose, bet ir rinko jas, analizavo jų savybes publicistikos straipsniuose. Bene tiksliausiai jo aistringą santykį su gyvenimu ir kūryba apibūdina M. K. Čiurlionio atsisakymas priimti saugią dėstytojo vietą Varšuvos muzikos institute ir broliui Povilui laiške išsakytas apsisprendimas „visus savo esamus ir būsimus darbus skirti Lietuvai“.
Žvelgiant į M. K. Čiurlionio kūrinius galima pastebėti, kad jo tapyboje jaučiama simbolistų ir art noveau įtaka, muzikinė kalba siekia praplėsti chromatines ir harmonines mažoro-minoro sistemos galimybes, o visą kūrybą vienija ryškios sinestetinės tendencijos. Visi šie bruožai liudija Čiurlionį esant tipišką vidurio Europos devyniolikto-dvidešimto amžių sandūros menininką.
Vis dėlto brandieji M. K. Čiurlionio paveikslai, kurių plastika subtiliai pagrįsta muzikinėmis formomis ir muzikine motyvine plėtojimo logika, ir vėlyvieji kūriniai fortepijonui, kuriuose persipina serijinė technika ir ostinatinė logika, melodiniai bei ritminiai moduliai ir harmoninių kompleksų dariniai, visoje Europos kultūros istorijoje išsiskiria kaip unikalūs muzikos ir tapybos sferas suliejantys meno pavyzdžiai.
Rokas Zubovas