Pasivaikščiokime jūros tiltu, kuriuo romantiškai vaikščiojo ir Sofija su Čiurlioniu.

Tiltą į jūra pastatė grafas Juozapas Tiškevičius 1890 metais. 1867 m. nutiesus geležinkelio ruožą Kaunas–Virbalis, stipriai sumažėjo prekybos srautai, einantys per Palangą. Kadangi iš pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais beveik nebuvo, siekdamas prekiauti Palangos plytinėje išdegtomis plytomis ir kitomis prekėmis, grafas nutarė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją. Jis pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų bei polių ir į jūrą nutiesė apie 630 metrų ilgio medinį tiltą, kurio galas buvo užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką. Antras tilto galas siekė pirmąją vilą prie jūros, kur stovėjo daržinė-sandėlys prekėms krauti. Tai tas pats pastatas, kuriame įvyko pirmasis lietuviškas spektaklis.

Palangos tiltas (XX a. 1 deš.) © Paulina Mongirdaitė (LJM FK 964), Lietuvos jūrų muziejus

Prekėms iki tilto gabenti buvo pastatytas geležinkeliukas, kurio atšaka ėjo nuo plytinės, apjuosdavo senąjį Tiškevičių sodą, čia pasukdavo link tilto ir tęsėsi iki pat jo galo. Kurortinio sezono metu bėgiai buvo naudojami poilsiautojų pramogoms – juo atviruose vagonėliuose ir tramvajumi važinėdavo vasarotojai. Tiškevičiai neįvertino to fakto, kad norint jog prieplauka tinkamai tarnautų kaip uosto įrenginys, ją reikia prailginti bei pastatyti antrąjį molą, tad prieplauka nebuvo saugi. Per audras laivams tekdavo slėptis Klaipėdos uoste. Negilinama, per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkystė buvo nutraukta, o audrų apniokotas tiltas suremontuotas ir nuo 1892 m. pradėtas naudoti tik poilsiautojų pasivaikščiojimui.

Žinoma, ir Sofija su Čiurlioniu lankydamiesi Palangoje juo vaikščiojo. Štai ji savo atsiminimuose apie šį laiką rašo:

Ir pykome, ir juokėmės dėl to nelemto susitikimo ant tilto. Nors laiškai lakstė į vieną ir į kitą pusę kas trys dienos, tačiau bene dvi ar dvi su puse dienos buvome abu Palangoje... ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs – ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Tokia ryški ta valanda! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros – viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti – juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites.

– Pagaliau! Kada atvažiavai?

– Užvakar pavakary, iš Liepojos arkliais.

– Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu.

– Beveik visą dieną išbuvau ant tilto – taip buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto...

Taip, puikiai buvo sugalvota (gal ir mano), ir pertat žuvus viena diena.

Ar šiandien, kai kiekvieną akimirką galime susiskambinti, susirašyti, galėtume įsivaizduoti, kad su mylimu žmogumi susitariame susitikti už dviejų savaičių, lygiai 12 valandą dienos ant Palangos tilto? Toks tai buvo Čiurlionio laikas.

--- --- ---

Parengta pagal šaltinius:

ciurlioniokelias.lt, zemaitiuzeme.lt

Palangos jūros tiltas

Palangos jūros tiltas

Vieta