Valerija Čiurlionytė-Karužienė (1896-1982) - muziejininkė, Lietuvos kultūros veikėja - buvo žymiojo M. K. Čiurlionio sesuo, jos pagrindiniai nuopelnai – brolio paveikslų apsauga nuo sunaikinimo, Čiurlionių namų memorialinio muziejaus Druskininkuose įkūrimas.

„Valė puiki mergina, gerai fiziškai nuaugusi – kaip Herkulesas, beveik visuomet linksma, bet jei užpyksta, užsiožiuoja, tai negalima benuraminti, nors tai labai retai būna. Taip pat skambina, bet jau ne taip uoliai...“ (Iš laiško broliui Povilui, 1909 m. lapkričio 2 d. – gruodis. Čiurlionis M.K. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960. P. 254)"

Pradžios mokyklą baigė Vilniuje, kur gyveno pas seserį Mariją. Dailės ir muzikos mokėsi iš brolio Konstantino, tėvo ir motinos. Vidurinės mokyklos dalykų mokė brolis Stasys.

1911 m. mirus M.K. Čiurlioniui išvyko į Kauną, kad padėtų Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei auginti dukrą Danutę.

1914 m. buvo išvažiavusi mokytis į Peterburgą, bet teko grįžti, nes kare buvo sužeisti du broliai, o šeima ruošėsi trauktis į Maskvą su karo pabėgėliais. Vėliau grįžo į Vilnių.

1915 m. ji atsisakė evakuotis iš Vilniaus prieš tai nepasirūpinus brolio paveikslais – frontui artėjant prie Vilniaus, raginama J. Basanavičiaus, V. Čiurlionytė-Karužienė, kartu su Steponu Kairiu, ruošė paveikslus evakuacijai – krovė į S. Kairio parūpintą vagoną. Paveikslai sėkmingai išjudėjo į Maskvą, kur praleido iki 1920 m. grąžinimo į Lietuvą. V. Čiurlionytė-Karužienė padėjo pamatus jų grąžinimui – prašė Sovietinės Rusijos valdžios leidimo paveikslus grąžinti į Lietuvą. Šiuo klausimu pasiekė ir tuometinį diktatorių Leniną, kuris leido progai atsiradus paveikslus parvežti į Lietuvą.

V. Čiurlionytė-Karužienė dirbo Archyvo vedėja Lietuvos prezidento kanceliarijoje, Archeologijos komisijos sekretore, mirus T. Daugirdui dirbo ir Archeologijos komisijos rašinės vedėja, vyko į išvykas, registravo dvarų turtus. Susituokusi su R. Karuža, vyko į Ameriką, Vokietiją – joje gyvendama M. K. Čiurlionies galerijos direktoriaus I. Šlapelio prašymu ieškojo restauratoriaus galerijai. Karužos, kartu su Povilu ir Stasiu Čiurlioniu 1921 m. finansavo M. K. Čiurlionio gaidų ir rankraščių fotografavimą (fotografavo B. Sausanavičius).

Antrojo pasaulinio karo metu liko Kaune, o po karo būtent ji ieškojo priemonių kaip išlaisvinti M. K. Čiurlionio paveikslus iš Lietuvos banko saugyklos (išvažiuodami naciai išsivežė raktus). Visą gyvenimą skyrė brolio paveikslų apsaugai: tuo remdamasi gynė jį 1950 m. ideologiniame teisme (buvo sprendžiama, ar M. K. Čiurlionį galima eksponuoti), įkūrė Druskininkų memorialinį muziejų (pirmasis namelis duris atvėrė 1963 m., antrasis – 1965 m.), ir tik jos atkaklumo dėka M. K. Čiurlionio paveikslams eksponuoti (ir užtikrinti jiems tinkamas sąlygas, kad jie neimtų greitai blukti) 1969 m. buvo pastatytas priestatas prie muziejaus – M. K. Čiurlionio galerija. Pastačius galeriją V. Čiurlionytė-Karužienė rūpinosi ir paveikslų restauracija – šiuos reikalus galiausiai pavyko išjudinti 1971 m., kuomet V. Karužienė kartu su J. Čiurlionyte, E. Balsiu, J. Kuzminsku, A. Sidorovu, F. Rozineriu parašė straipsnį „Išgelbėti Čiurlionio spalvas“, kuriame raginama padaryti faksimilines reporodukcijas, restauruoti originalus. Po šio straipsnio buvo inicijuota komisija Čiurlionio kūrinių būklei ištirti, komisijoje dalyvavo Kultūros ministerija, ČDM, LSSR valstybinio dailės muziejaus restauravimo dirbtuvių autoriai ir svečiai. Kūriniai pradėti po truputį restauruoti, kas leido išsaugoti menininko palikimą. Kalbant apie V. Čiurlionytės-Karužienės indėlį į istoriją, galima apibendrinti J. Čiurlionytės studentės, muzikos pedadogės Rymantės Šerkšnytės žodžiais – „Likimas padovanojo Lietuvai genialiąją M. K. Čiurlionio kūrybą, o jai saugoti ir globoti skyrė dvi ištikimas seseris – Valeriją ir Jadvygą“ (Šerkšnytė, R. Mano mokytoja, kn. Jadvyga Čiurlionytė, p. 416-419).

Daugiau apie Valeriją Čiurlionytę-Karužienę skaitykite knygoje „Čiurlionių šeima ir Druskininkai“.

Marijona Adelė Magdalena Radmanaitė-Čiurlionienė

Marijona Adelė Magdalena Radmanaitė-Čiurlionienė

Susijęs turinys