Naujoje vinilinėje plokštelėje prabyla penkios lietuvių muzikos legendos
Kompozitoriui užvis svarbiausia kalbėti savu, autentišku balsu. Tokiu šioje vinilinėje plokštelėje LEGENDOS: LIETUVIŲ MUZIKA VIOLONČELEI IR FORTEPIJONUI prabyla penkios asmenybės, savo muzika liudijusios ištisą profesionaliosios Lietuvos muzikos epochą. Tai penkios mūsų muzikinės kultūros legendos: Anatolijus Šenderovas, Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas, Vytautas Barkauskas ir, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jų darbus violončelės ir fortepijono duetui plokštelėje įrašė violončelininkas Glebas Pyšniakas ir pianistas Rokas Zubovas.
Lietuvių muzikinės kūrybos istorija, lyginant su didžiosiomis vakarų tradicijomis – trumpa, kedenta istori- nių pervartų, o tvirčiau įsišaknijusi tik XIX a. pab. – XX a. pr. Tuo laiku iškilo pirmoji legenda – autentiškas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talentas. Jo toliaregė vizija, savito, mistiško pasaulio siekimas tapo kūrybinės krypties nuoroda ateities kompozitoriams. Šioje plokštelėje Čiurlionis prabyla per savo turtingiausią – fortepijoninę kūrybą, pritaikytą violončelės ir fortepijono duetui. Čia girdime šešis Čiurlionio kū- rybos fragmentus: Viešpaties Angelas, Noktiurnus fis-moll ir cis-moll, Dedikaciją, Preliudus h-moll ir d-moll.
Vytautas Barkauskas, antroji plokštelės legenda – mūsų avangardo šauklys, įžengęs į šiuolaikinės muzikos sceną 7 deš. Eksperimentatorius, kurio partitūros vienos pirmųjų išbandė „formalizmu“ sovietinės cenzūros vadintas serializmo ar aleatorikos technikas. Kūrėjo darbuose darniai sugyveno racionalusis (gal atsineštas iš matematikos studijų) ir intuityvusis pradai. Jo kūryba – tai nuolatinė evoliucija, neišpažįstant ištikimybės vienai stilistinei krypčiai, o primygtinai žengiant tolyn, maksimalaus muzikos išraiškingumo link. Šioje plokštelėje skambanti Suite de Concert Op. 98, kaip pats kompozitorius yra pripažinęs, prisotinta skirtingo dažnio įtampų – aukštesnių kraštinėse dalyse ir paslėptų vidurinėse. „Pozityvi nugalėto tragizmo iliuzija“, – tokia paties Barkausko žodžiais yra šio kūrinio pabaiga.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas, lygiai taip pat neprisirišdamas prie stilistikų ar technikų, sutvėrė emocionalią, raiškiais tapatybės ženklais nusagstytą kūrybos erdvę, tiek atlikėjus, tiek klausytojus traukiančią atviru emocionalumu, melodijos laisve ir minties gilumu. Jo Sulamitos giesmės, taip mylimos atlikėjų, įtraukia garsinių spalvų subtilumu, melodikos ornamentika ir interpretuotojams paliekama muzikinio kvėpavimo laisve.
Ketvirtoji ir penktoji šios plokštelės legendos – „naujųjų romantikų“ vardą nešiojantys, savo jautria ausimi avangardo užhipnotizuotus kompozitorius erzinę Faustas Latėnas ir Vidmantas Bartulis.
Fausto Latėno kūrybinė vizija ir protestas reiškėsi per į šiuolaikinę muziką sugrąžintą melodiją. Ne kartą dėl jos nukentėjęs, jis rado savo užuovėją teatre, kurio bendruomenėje, galbūt, jautėsi labiau savas nei tarp muzikų. Visgi jo koncertinės muzikos palikimas ne mažiau įdomus. Šioje plokštelėje sušmėžuojanti kompozitoriaus Sonata violončelei ir fortepijonui – ankstyvasis, vos 22-jų metų sulaukusio Latėno sukomponuotas kūrinys, vėliau tapęs nuolatine svarbiausių Lietuvos atlikėjų repertuaro dalimi.
Savo ruožtu, Vidmantas Bartulis – tai daugiaveidis meistras, įstabiai savo kūryboje derinęs ironiją ir švelnią prigimtį, šviežias idėjas ir grynąjį muzikos grožį. Autentišką balsą jis formavo nesibodėdamas inkrustuoti partitūras praeities kūrėjų citatomis. Sunku būtų rasti kitą kompozitorių, kurio darbuose būtų taip gausu dedikacijų bičiuliams – tiek sutiktiesiems, tiek idėjiniams pirmtakams, su kuriais jis šnabždėdavosi per muziką. Bartulio Palydžiu iškeliaujantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius…, kaip kad yra pasakojęs kompozitoriaus geras bičiulis, kompozitorius Algirdas Martinaitis, gimė giliai įsiskaičius į rytų poetus, o jų santūrų kalbėjimą ir permatomas teksto faktūras perkėlus į muziką.
Rasa Murauskaitė