Psalmė

O Viešpatie! Nušviesk, maldauju, kelią mano, nes aš jo nepažįstu.

Išėjau priekin mūsų procesijos, o žinau, kad ir kiti paskui mane eis, bet kad tik ne šuntakiais.

Klaidžiojome po tamsius miškus, perėjome slėnius ir suartus laukus, o procesija buvo ilga kaip amžinybė.

Kai išvedėme procesiją and upės kranto, tik tuomet jos galas pasirodė iš tamsaus šilo.

-Upė! – šaukėme. Tie, kurie arčiausiai buvo, kartojo: Upė! Upė!

O tie, kurie lauke buvo, šaukė: laukas, laukas, laukas!

Gale einantieji kalbėjo: Miške esame, ir stebėtina, kad priekyje einantys šaukia – laukas, laukas – upė, upė!

- Mes mišku einame, – kalbėjo ir nežinojo, jog jie yra gale procesijos.

Bet nūnai, Viešpatie, kelias kaskart sunkesnis.

Prieš mane aukščiausi kalnai, plikos uolos, bedugnės. Tai gražu. Tai be galo gražu. Bet kelio nežinau, ir baugu man. Ne dėl savęs, o ne. Aš einu, ir jie jau paskui mane eina. Viešpatie, jie irgi paskui mane eina, visa procesija – ilga ilga! Galva prie galvos per visą slėnį ir ilguoju upės krantu, ir per tylų, suartą, didį lauką o galas tos procesijos slepiasi miške, ir galo jos nėra.

Kur yra tiesa, Viešpatie? Jau einu, einu.

Išdėstai prieš mane savo stebuklus ant rausvų kalnų viršūnių, ant pilkai žalsvų uolų – fantastiškų, kaip užburtų karalaičių rūmai.

Arčiau einantieji aiškiai regi, bet tie, kurie prie upės arba lauke tebėra, kuomet jie išvys tuos Tavo stebuklus? O tie, kurie nė iš miško dar neišėjo? Man jų gaila, Viešpatie! Jie negreit išvys tavo stebuklus, kuriuos taip dosniai aplink eivoji.

Ar ilgas dar bus mūsų kelias, Viešpatie? Tu liepi to neklausti?

Bet kurlink mes einame, Viešpatie? Kame to kelio galas?

Sistema ir dizainas: Jonas Lekevičius