7 meno dienos: Apie Čiurlionio ir Skriabino muzikos namus

M. K. Čiurlionio namų Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos ir Tytuvėnų festivalio renginys – Peterio Laulo rečitalis

Vytautė Markeliūnienė. Publikuota Nr. 30 (1395), 2021-10-01

Įdomu, kad praėjusi savaitė Vilniaus koncertiniame gyvenime įgijo gana ryškų Aleksandro Skriabino muzikos profilį (tai gana reta) – trečiadienį (rugsėjo 22 d.) skambėjo įvairių jo kūrybos tarpsnių fortepijoninė muzika, o šeštadienį (25 d.) Nacionalinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte – „Ekstazės poema“. Šiame kontekste dar galima buvo pastebėti ir kitą muzikos kontūrą – švelnesnį ir ne tokį ryškų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos. Tęsiant apie konteksto situaciją, krinta į akis, kad Čiurlionio muzikinė kūryba vis dar netampa savaime suprantama oficialių, didelių muzikinių renginių vertybe, o veikiau jai pasirenkamas asmeniškesnių iniciatyvų prieglobstis. O tai irgi nėra blogai, gal net savaip čiurlioniškiau, nors… Rugsėjo 22-oji, šio menininko gimimo diena, ko gero, nuolat tyvuliuoja kokiais nors konkrečiais atminties įvykiais Čiurlionio namuose ar Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur nekyla abejonių, kad šio menininko kūrybos matmuo yra labai stipri nacionalinės meninės tapatybės atrama, svarstant apie XX a. pradžios kontekstą, apie tuos nacionalinio meno namus, kuriuose visi esame kaip ir namiškiai. O mūsų dėmesys namų reikalams ir tėra mūsų pačių reikalas, kuriuo noriai rūpinamės arba ne.

Pianistas Peter Laul. Foto: K. Pleita

Beje, kartais tenka iš fortepijono pedagogų (tikrai ne visų) išgirsti, esą Čiurlionio fortepijoninė muzika – ne visai tas „formatas“, esą ji nepatogi, jaunam pianistui neįdomi, o gal ir publikai… Panašios istorijos klostosi ir su simfonine Čiurlionio kūryba – esą netobuli formos, orkestruotės dalykai. Betgi kodėl iškyla tokie apgailėtini ir mėgėjiško ribotumo ar komplekso sukelti klausimai? Juk esame namiškiai… Kas geriau nei mes galime šią muziką suvokti, interpretuoti, permąstyti, padaryti ją savo neatsiejama savastimi? Be prievolės, nurodymų, o tiesiog laisvu pasirinkimu.

Šiais laikais puoselėti vieno ar kito menininko muzikinę kūrybą yra nemažai būdų, kuriems didelę paslaugą daro leidyba, sklaida, specialūs atlikėjų konkursai etc. Bet, ko gero, patikimiausias (šimtmečiais išbandytas) būdas – asmeniniai ryšiai. Gal ir klystu, bet, regis, būtent dėl šių ryšių rugsėjo 22 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje įvyko pianisto Peterio Laulo fortepijoninis rečitalis, sudarytas iš Čiurlionio ir Skriabino kūrinių. Ir tai, kad jam buvo pasirinkta Filharmonijos salė, koncertui suteikė akivaizdžiai didesnį svorį, nei tuomet, jei jis būtų skambėjęs, tarkim, kad ir simpatiškuose, svetinguose mažučiuose Čiurlionio namuose ar dar kur nors. Šis koncertas buvo bendra Čiurlionio namų, Nacionalinės filharmonijos ir Tytuvėnų festivalio pastanga (apie tai koncerte kalbėjo pianistas Rokas Zubovas, kuris pateikė ir kitus reikšmingus meninius muzikinės programos akcentus).

Peterio Laulo fortepijoninis rečitalis tapo tarytum gražia parodos ekspozicija, kurioje klausytojai pramaišiui žvalgėsi tai į Čiurlionio, tai į Skriabino fortepijonines ištarmes. Išryškėjo dvi skirtingos prigimtys: muziko-dailininko-žodžio menininko ir muziko-pianisto-filosofo-poeto. Iš esmės tai buvo Skriabino fortepijoninės muzikos rečitalis su tam tikru Čiurlionio muzikos priedu – nemažu, solidžiu. Taip, amžių sandūros sąšaukos, virpantis antimaterialumas, trascendencijos skrydis – tai driekėsi kaip punktyrinė paralelė. Čiurlionio kaip šviesos ir erdvės meistro, o Skriabino – kaip pakylėtos tarties meistro. Vis dėlto pastaroji substancija veikiau įsigyveno Skriabino fortepijoninėse partitūrose, kurios P. Laului yra tikri namai, ir labai mylimi, gerai pažįstami namai (tai liudijo ir dar trys Skriabino bisai). Be to, Skriabino kūrybinės minties skrydžiai iš tiesų labiau susiliejo su tikrosios pianistinės prabangos masteliais, kurių raiškai pianistas išteklių nestokojo. Ačiū jam už tokią išraiškingą Skriabino fortepijoninės muzikos retrospekyvą!

Pianistas Peter Laul. Foto: K. Pleita

Džiugu, kad Čiurlionio kūrinių yra pasaulyje plačiai koncertuojančio pianisto repertuare ir kad rugsėjo 22-ąją toks rečitalis įvyko Nacionalinėje filharmonijoje. Dviejų kompozitorių dialogas šįkart driekėsi specifiniu matmeniu, kurį norėjosi detaliai sekti kartkartėmis dirstelint į koncerto programėlę (juk skambėjo apie 40 miniatiūrų, kurias nebūtinai visi klausytojai turi mokėti atmintinai!). Tačiau tik virš scenos švietė keli žibintai, o publika skendėjo blausioje prieblandoje. Gal tai tiesiog sumanytas efektas, suponuojantis atitinkamą vizualinę plotmę, nuotaiką? Nepaisant šių nereikšmingų detalių, P. Laulo koncertas vis dėlto suteikė daug šviesos, įspūdžių, malonių išgyvenimų, svarstant apie Čiurlionio muzikos vis dar ieškomą vietą po saule. Tikėtina, kad ši vieta bus surasta. Kiekvienas indėlis čia yra labai brangus.

P. S. 2013 m. Vienoje, Leopoldo muziejuje (Leopold Museum), teko lankytis puikioje dailės parodoje „Wolken“ („Debesys“). Eksponatai – patys įvairiausi žanrine, stilistine prasme: nuo Klimto iki Warholo. Tačiau dar ilgai niekaip neapleido neatsakytas klausimas – kodėl ten nebuvo Čiurlionio? Išsamesniam peizažui jo pašėlusiai trūko. Kas galėtų atsakyti į šį klausimą?

Sistema ir dizainas: Jonas Lekevičius